Mažosios Lietuvos taryba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mažosios Lietuvos tarybaMažosios Lietuvos lietuvininkų išeivių visuomeninė organizacija, veikusi 19461972 m. Vokietijoje (nuo 1949 m. – VFR).

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurta 1946 m. lapkričio 6 d. Fuldoje netoli Frankfurto prie Maino. Tęsė Mažosios Lietuvos tautinės tarybos, veikusios 19181924 m. darbą. Rūpinosi Mažosios Lietuvos reikalais, telkė po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje apsigyvenusius tautiečius. Dar 1945 m. Šlėzvigo-Holšteino žemėje įsisteigė daugiau kaip 50 lietuvininkų pasipriešinimo organizacijų, kurios įėjo į tarybą. Mažosios Lietuvos taryba skatino juos išlaikyti lietuvybę, dalyvauti kultūros gyvenime, siekė visų lietuvių etninių žemių susivienijimo į vieną valstybę. Narius į tarybą priimdavo visuotinis susirinkimas prezidiumo, kurio nuolatinis pirmininkas buvo Erdmonas Simonaitis, siūlymu.

1946 ir 1947 Mažosios Lietuvos taryba paskelbė du Fuldos aktus – dėl Mažosios Lietuvos TSRS okupacijos ir gyventojų genocido, krašto kolonizavimo, kad Karaliaučiaus kraštą iki susijungimo su išlaisvinta Lietuvos Respublika valdytų Jungtinių Tautų komisija. 1950 m. Mažosios Lietuvos tarybos skyrių, kurių buvo apie 70, pirmininkų suvažiavime Švabiš Gmiunde priimtoje rezoliucijoje skelbiama, kad Mažosios Lietuvos taryba yra visos Mažosios Lietuvos gyventojų valios reiškėją, 1953 m. Mažosios Lietuvos tarybos narių suvažiavime (dalyvavo apie 30 narių) Liubeke pareikštas protestas dėl Karaliaučiaus krašto okupacijos, ryžtas kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo, tos viltys siejamos su JAV pagalba Baltijos šalims.

Mažosios Lietuvos taryba glaudžiai bendradarbiavo su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu, tarybos atstovas Martynas Brakas, vėliau iki 1956 m. Martynas Gelžinis buvo VLIK vykdomosios tarybos narys. Tarybos pirmininkas E. Simonaitis atstovaudavo Mažajai Lietuvai Vokietijos institucijose, skaitė pranešimus, palaikė ryšius su kitomis lietuvininkų karo pabėgėlių organizacijomis, lankė Vokietijos lietuvininkus, informavo pasaulio visuomenę apie Mažosios Lietuvos tarybos veiklą. Vicepirmininkas M. Brakas rengė teisinius dokumentus, atstovavo tarybai tarptautinėse konferencijose, konsultavo VFR institucijas aktualiais Rytų Europos klausimais, padėjo leisti tarybos mėnraštį „Keleivis“, ėjusį 19501968 m. Hanoveryje. Prie Mažosios Lietuvos tarybos veikė Spaudos komisija, išleidusi keletą Vydūno knygų, 1948 m. – almanachą „Krivūlė“, leido periodiką.

Mažosios Lietuvos tarybos narių sumažėjo 1948 m. prasidėjus lietuvių emigracijai į Ameriką ir Australiją. 1969 m. mirus E. Simonaičiui tarybos veikla pamažu nutrūko. Dalis tarybos narių veikė Mažosios Lietuvos rezistenciniame sąjūdyje, įkurtame 1953 m. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mažosios Lietuvos taryba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 523 psl.