Mažasis vijukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vertigo angustior
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis
Mažasis vijukas (Vertigo angustior)
Mažasis vijukas (Vertigo angustior)
Apsaugos būklė

Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Moliuskai
(Wikispecies-logo.svg Mollusca)
Klasė: Pilvakojai
(Wikispecies-logo.svg Gastropoda)
Poklasis: Orthogastropoda
(Wikispecies-logo.svg Orthogastropoda)
Būrys: Plautiniai
(Wikispecies-logo.svg Pulmonata)
Pobūris: Iškeltaakės sraigės
(Wikispecies-logo.svg Stylommatophora)
Šeima: Vijukiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertiginidae)
Pošeimis: Vertigininae
(Wikispecies-logo.svg Vertigininae)
Triba: Vertiginini
(Wikispecies-logo.svg Vertiginini)
Gentis: Vertigo (gentis)
(Wikispecies-logo.svg Vertigo)
Rūšis: Mažasis vijukas
(Wikispecies-logo.svg Vertigo angustior)
Binomas
Vertigo angustior
John Gwyn Jeffreys, 1830
Vertigo-angustior Presence in European countries.png
Mažojo vijuko paplitimo arealas Europoje:

██ Žinomos radavietės

██ Nenustatyta

Mažoji suktenė (lot. Vertigo angustior) – pilvakojų moliuskų (Gastropoda) sukteninių ( Vertiginidae) šeimos rūšis. Paplitusi visoje Europoje nuo Portugalijos iki Kaspijos jūros, į šiaurę – iki 60°.

Saugoma rūšis Lietuvos raudonojoje knygoje.

Mažieji vijukai (palyginimui – šalia milimetrinės juostos)

Biologija ir ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažojsios suktenės kriauklė yra 1,6–2 mm aukščio ir 0,9–1,05 mm pločio, nuo rudos iki gelsvos spalvos. Gyvena pašlapusiose pievose (kalvų daubose, šaltiniuotose, apypelkių ir apyežerių šlapiose pievose) su vešlia žoline augalija: kupstiniais viksvynais (Caricetum cespitosae), vingiorykštiniais snaputynais (Filipendulo–Geranietum palustris) ir kupstiniais šluotsmilgynais (Deschampsietum cespitosae). Dažniausiai aptinkamas kupstinių šluotsmilgių kupstuose.

Mažojo vijuko iliustracija

Dauginasi pavasarį–vasaros pradžioje. Kiaušinėlius deda pavieniui, ant suirusių augalų liekanų. Inkubacinis periodas trunka 7–11 dienų. Minta mikroflora – bakterijomis ir grybais, augančiais ant pūvančių ir gyvų augalų. Aktyvi lyjant lietui. Palijus ropščiasi augalų stiebais ir lapais. Ant vieno augalo stiebo bona po 2–3 individus. Žiemoja augalų pašaknėse.

Populiacija Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje ši suktenės rūšis įtraukta į Raudonąją knygą.[2] 3(R) kategorijai priklausanti rūšis saugoma nuo 2003 m. Aptinkama didesnio ežeringumo kalvotose vietovėse, žinoma apie 20 radaviečių.[3] Didžiausios populiacijos rastos Punžemio, Vaukštelio ir Didėškos ežerų šlapiose pakrančių pievose ir įdubose tarp kalvų, Šutų kaimo (Sarių sen.) apylinkėse, Saločio ežero apypelkiuose (Švenčionių raj.), taip pat daugiau aptikta prie Lūksto ežero (Telšių raj.), Bilionių kaimo pievoje (Šilalės raj.).

Populiacijoms grėsmę kelia pavasarinis žolės deginimas, pievų sausinimas, intensyvus gyvulių ganymas, buveinių užaugimas krūmais.

Kitos suktenių rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]