Luigi Dallapiccola
| Luidžis Dalapikola | |
|---|---|
| Gimė | 1904 m. vasario 3 d. Pazinas |
| Mirė | 1975 m. vasario 19 d. (71 metai) Florencija |
| Tautybė | italas |
| Veikla | Kompozitorius |
 Vikiteka |
Luigi Dallapiccola |
Luidžis Dalapikola (kirč. Dalapìkola, it. Luigi Dallapiccola, 1907 m. vasario 3 d., Pazinas – 1975 m. vasario 19 d., Florencija) – XX a. italų kompozitorius, kūręs dvylikatonę lyrinę muziką.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Luidžis Dalapikola gimė 1904 m. vasario 3 d. Pizine, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje (dabar Pazinas, Kroatija). Jo tėvas dirbo mokykloje, kuri 1916 m. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo uždaryta ir šeima internuota Grace įtarus itališku nacionalizmu (kare Austrija-Vengrija ir Italija buvo priešininkės). Būdamas vaiku Luidžis pramoko groti pianinu ir Grace apsilankęs R. Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ pasirinko tapti kompozitoriumi. Po karo 1918 m. šeima grįžo į Piziną, kuris po Austrijos-Vengrijos žlugimo atiteko Italijai. Luidžis kas savaitę lankėsi Trieste mokytis pianino ir harmonijos, pastarosios jį instruktavo kompozitorius Antonijus Ilersbergas (Antonio Illersberg). Apsilankymo Bolonijoje metu L. Dalapikola susipažino su K. Debiusi muzikos atlikimu ir laikinai metė rašyti kompozicijas, kad galėtų absorbuoti naują įtaką. A. Ilersbergo paveiktas jis taip pat žavėjosi italų ankstyvaisiais kompozitoriais K. Monteverdžiu ir K. Džezualdu. 1922 m. jis persikėlė į Florenciją, kur privačiai mokėsi pianino pas Ernestą Konsolą. 1923 m. L. Dalapikola įstojo į Florencijos konservatoriją mokytis kompozicijos ir harmonijos. 1924 m. jis pirmą kartą išgirdo Antrosios Vienos mokyklos kompozitorių kūrybą – A. Šionbergo „Mėnulio Pjero“. Gavęs pianino kurso baigimo diplomą L. Dalapikola mokė privačiai pianino ir vedė rečitalius. Nuo 1930 m. pasirodydavo kartu su smuikininku Sandro Materassi. 1930 m. L. Dalapikola lankėsi Vienoje ir Berlyne. Pastarajame išgirdo G. Malerio pirmąją simfoniją ir G. Malerio muzika jam tapo atradimu.
1930−31 m. L. Dalapikola pavadavo E. Konsolą mokydamas pianino Florencijos akademijoje ir nuo 1934 m. joje oficialiai užėmė pianino papildomo kurso profesoriaus postą, iš kurio pasitraukė tik 1967 m. Tuo pat metu jo akiratis prasiplėtė susipažinus su F. Buzonio, A. Bergo ir A. Vėberno muzika. Jaunystėje L. Dalapikola žavėjosi fašistine B. Musolinio propaganda, tačiau Italijos karai Abisinijoje ir įsitraukimas į Ispanijos pilietinį karą pakeitė jo poziciją. Jam pradėjo grėsti persekiojimai, kai B. Musolinis adaptavo A. Hitlerio rasistinę ideologiją, nes kompozitoriaus žmona buvo žydė. L. Dalapikola kurį laikė slapstėsi Antrojo pasaulinio karo metu, koncertavo Šveicarijoje ir Vengrijoje, 1942 m. Austrijoje susitiko su A. Vėbernu. Po karo L. Dalapikolos gyvenimas tapo palyginus ramus. Jis daug keliavo, populiarino savo muziką, skaitė lekcijas. 1951 m. apsilankė Tanglevude JAV dėstyti vasaros kursuose ir nuo to laiko dažnai lankėsi JAV. Jo kompozitoriaus autoritetas augo ir 1968 m. su operos „Ulisas“ premjera jis buvo vienu žymiausių gyvenančių pasaulio kompozitorių. Po šio kūrinio L. Dalapikola retai rašė muziką ir skyrė pastangas savo lekcijų ir minčių susumavimui rinkinyje Appunti, incontri, meditazioni. 1972 m. jį ištiko sveikatos krizė, po kurios jis sustabdė aktyvią veiklą. L. Dalapikola mirė 1975 m. vasario 19 d. Florencijoje. Jo dvylikatonė ir serialistinė modernistinė muzika pažymėtina lyrišku skambesiu, neatitrūkimu nuo melodijinių muzikos gijų. L. Dalapikola laikomas pirmuoju reikšmingu kompozitoriu Italijoje, pradėjusiu naudoti šias technikas. Tarp jo mokinių buvo Lučianas Berijas.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- John C. G. Waterhouse, Grove Music Online, 2001 Archyvuota kopija 2017-11-07 iš Wayback Machine projekto.
- Encyclopaedia Britannica, 1998 07 20
