Lovis Corinth

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lovisas Korintas. „Autoportretas su skeletu“
Lovisas Korintas. „Mėsinė“

Lovisas Korintas (vok. Lovis Corinth, Franz Heinrich Louis Corinth, 1858 m. liepos 21 d. Tepliava, Prūsija – 1925 m. liepos 17 d. Zandvortas, Olandija) – vokiečių tapytojas, grafikas. Vienas žymiausių vokiečių impresionistų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Lovisas Korintas 18761880 m. mokėsi Karaliaučiaus, 1880–1984 m. Miuncheno dailės akademijojc, 1884–1887 m. Paryžiaus Juliano akademijoje pas A. V. Bužoro. Buvo vienas pirmųjų Nidos dailininkų kolonijos, įkurtos 1867 m. dalyvių. 1901tm.apo grupės „Sezession“ Berlyne nariu, 1915–1925 m. jos prezidentas. Nuo 1917 m. Berlyno dailės akademijos profesorius. Jo dirbtuvėje Berlyne 19101912 m. tobulinosi dailininkas Pranas Domšaitis.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvieji L. Korinto kūriniai realistiniai, daugiausiai rusvo kolorito. Paryžiuje jis pradėjo kurti impresionistine maniera, kuri po 1900 m. įgavo moderno bruožų. Nuo 1911 m. L. Korintas pasuko į ekspresionizmą. Sukūrė figūrinių kompozicijų („Mėsinė“ 1893, „Kirpykloje“, 1911 m.), religinių ir mitologinių paveikslų („Versavija“ 1908, „Ecce homo“ 1924 m.), peizažų („Rytas prie ežero“ 1922 m.), portretų („Autoportretas“ 1925 m.), aktų, natiurmortų. Nuo 1911 darė ofortus ir litografijas. Jo kūryba turėjo didelę įtaka vokiečių ekspresionizmui. Jo kūrinių turi Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus.[1]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Das Leben Walter Leistikows. Ein Stück Berliner Kulturgeschichte. Bruno Cassirer Berlin 1910.
  • Das Hohe Lied. Mit zahlreichen Lithographien. 5. Werk der Pan-Presse, Paul Cassirer, 1911.
  • Das Erlernen der Malerei. Ein Handbuch. 1-3. Auflage, Bruno Cassirer Berlin 1920.
  • Legenden aus dem Künstlerleben. 1. und 2. Auflage, Bruno Cassirer Berlin 1918.
  • Selbstbiographie, 1926.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lijana Šatavičiūtė. Lovis Korintas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 201 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka