Nidos dailininkų kolonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – vardų rašyba
Jei galite, sutvarkykite.
Hermano Blodės muziejus buvusiame viešbutyje

Nidos dailininkų kolonija (vok. Künstlerkolonie Nidden) – nuo XIX a. antros pusės iki 1945 m. Nidoje egzistavusi dailininkų organizacija, vienijusi įvairius vokiečių ir lietuvių dailininkus tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai. Vienas iš pirmųjų dar studijų akademijoje metais (1876–1879) čia lankėsi Lovisas Corinthas, vėl čia grįžo po 1880 metų. Apie 1888 m. iš Gumbinės kilęs tapytojas ir poetas Heinrichas Krügeris į Nidą pakvietė Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinį Ernstą Bischoff-Culmą, kuris Nidos dailininkų kolonijos formavimuisi turėjo didžiausios įtakos. Dailininkai apsistodavo 1867 m. Skruzdynėje įkurtame Hermanno Blode‘s viešbutyje, kuris laikui bėgant tapo kolonijos centru.

Be E. Bischoff-Culmo, ankstyvojo Nidos menininkų kolonijos laikotarpio branduolį sudarė iš Karaliaučiaus kilęs tapytojas Hansas Beppo-Borschke ir poetas Waltheris Heymannas. 1905 m. Nidoje pirmą kartą apsilankė tuomet dar teisės studentas Hansas Kallmeyeris. Baigęs dailės mokslus, 19111944 m. jis kiekvieną vasarą praleisdavo tapydamas Kuršių nerijoje, kaip ir Edith Wirth-Sukkau bei jos vyras Hermanas Wirthas. 19141918 m. Nidoje lankėsi ir Pranas Domšaitis.

XX a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Spingsint žibalinėms lempoms, menininkų globėjo H. Blode‘s viešbučio „dailininkų verandoje“ iki išnaktų būdavo diskutuojama aktualiais meno klausimais, skambėjo muzika ir poezija.

Ekspresionistą Maxą Pechsteiną atvykti į Nidą paskatino Berlyne parodoje (1909) pamatyti Bischoff-Culmo Nidos peizažai. Po to jis dar penkias vasaras, iki 1939 m., praleido Nidoje, nutapė daug ekspresionistinių paveikslų. Nidos dailininkų kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo – atstovai. Pechsteino ir Karlo Schmidt-Rotluffo 1913 m. pasirodymas sukėlė kolonijoje tikrą sąmyšį ir diskusijas tarp impresionizmo bei ekspresionizmo šalininkų. Po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistinė tendencija kolonijoje tapo pagrindinė. Ją propagavo Ernstas Mollenhaueris, susirgus uošviui Blode‘i, perėmęs viešbutį. Jo pastangomis trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje kolonija vėl suklestėjo.

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Kuršių nerija tapo įkvėpimo šaltiniu ir lietuvių menininkams, taip pat nenustojo buvusi ir vokiečių dailininkų traukos centras. Nidoje buvo gyva „laisvojo meno“ dvasia, priešingai nei Vokietijoje, kur įsibėgėjo nacionalsocialistų 1933 m. pradėta kampanija prieš modernųjį meną, apšauktą „išsigimusiu“.

Tarpukaryje Nidoje lankėsi Alfredas Partikelis, Eduardas Bischoffas, Karlas Eulensteinas, Fritzas Burmannas, Werneris Riemannas, Karlas Buchas, Gertruda Lerbs, Ludwig Dettmann, Hella Hirschfelder-Stüve, Otto Beyer, Theo von Brockhusen, Waldemar Rösler, Alfred Teichmann, Oskar Gawell ir daugelis kitų dailininkų. Ketvirtajame dešimtmetyje vietinio stiliaus namus su dirbtuvėmis Nidoje pasistatė Carlas Knaufas ir Richardas Birnstengelis, o 19291930 m. vasarnamį Nidoje – žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias rašytojas Tomas Manas.

Nida, XIX a. vadinta „prūsiškąja Sachara“, XX a. buvo pakrikštyta ir „tapytojų rojumi“, ir „stebuklų žeme“. Mollenhaueris, po karo gyvenęs Vokietijoje, apie Nidą rašė: „Tai kraštovaizdis tapytojams, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. Nida buvo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio“.

Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Blode‘s viešbutyje sukaupta įspūdinga paveikslų kolekcija 1945 m. pradžioje buvo sunaikinta, pražuvo ir daugelio čia gyvenusių, kūrusių dailininkų darbai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.[1]

Nemažai Nidos kolonijos dailininkų darbų yra sukaupęs klaipėdietis kolekcininkas Aleksandras Popovas.[2]

Kolonijos dailininkų kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Šviesa ir erdvė, vanduo ir saulė. Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją: XIX a. pab. – XX a. I p. tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio (parodos katalogas). Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018.
  • Jörn Barfod. Nidden – Künstlerort auf der Kurischen Nehrung. Fischerhude: Atelier im Bauernhaus, 2005.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]