Liubomiras Kulviecas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Liubomiras Kulviecas (1928 m. sausio 16 d. Kaunas1995 m. sausio 7 d. Vilnius, palaidotas Sudervės kapinėse) – Lietuvos fizikas, mokslo istorikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1947 m. baigė Tauragės gimnaziją. 1952 m. su pagyrimu baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1974 m. Maskvoje apgynė fizikos mokslų kandidato disertaciją „Svorio sąvokos raida klasikinėje mechanikoje XVII–XX a.“, o 1990 m. – fizikos mokslų daktaro disertaciją „Aksiominio laiko sąvokos pagrindimo klasikinėje mechanikoje problema“.[1]

19521995 m. Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas pirmuosius dvejus metus Fizikos, vėliau – Teorinės fizikos katedroje, nuo 1992 m. profesorius.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinių tyrimų sritys: klasikinės mechanikos pagrindai, fizikos istorija, metodologija. Išnagrinėjo kai kuriuos I. Niutono mokslinės kūrybos aspektus, tam tikrų fizikinių dydžių (pvz., greičio, pagreičio) apibrėžtis, laiko sąvoką A. Einšteino reliatyvumo teorijoje. Parašė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, tarp jų – straipsnių pasaulinės mokslo istorijos klausimais.[2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Laiko sąvoka ir klasikinės mechanikos pagrindai, rusų kalba, 1991 m.
  • Tarp trijų fizikos jubiliejų, 1994 m.
  • Klasikinė mechanika. Vadovėlio fragmentai, 2001 m.
  • Apie fizikinių dydžių darybą (On the Problem of Formation of Physical Quantities), 2002 m.
  • Fizikos ir matematikos istorijos fragmentai (Fragments on History of Physics and Mathematics), 2003 m., 2 leid. 2005 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Donata Kulviecaitė. Klasikinės mechanikos istorijos tyrinėtojas. Mokslo Lietuva, 2008
  2. Liubomiras Kulviecas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 249 psl.