Liubavo dvaro koplyčia
54°51′13″š. pl. 25°20′21″r. ilg. / 54.853519°š. pl. 25.339214°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Savivaldybė | Vilniaus rajonas |
| Gyvenvietė | Liubavas (Vilnius) |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | XIX a. |
| Stilius | neogotika |
Liubavo dvaro koplyčia – buvusi Liubavo dvaro koplyčia, stovėjusi dab. Vilniaus rajone, Riešės seniūnijoje, Liubave, į pietus nuo kelio 108 Vievis–Maišiagala–Nemenčinė (pastatyta nuoroda į dvarvietę, 2 km).
Koplyčia atliko bažnyčios funkciją iki pat 1945 m., į ją sekmadieninių pamaldų rinkdavosi apylinkių gyventojai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dvaro sodybos koplyčia ir barokinis ansamblis [1] su didžiuliais dviejų aukštų vartais, kaip spėjama, panašiais į Vilniaus Bazilijonų vienuolyno, buvo pastatyti XVIII a. Dvare, sodybos teritorijoje, buvo ir dvejos kapinaitės. Vienos buvo bendros, o kitose laidoti tik savininkų šeimos nariai. Senesni vietiniai gyventojai minėjo ir senųjų Liubavo dvaro kapinaičių buvimą, bet niekur iki šiol jos nebuvo oficialiai žymimos.
Iš Nemenčinės bažnyčios inventorių matyti, kad 1741 m. buvo pašventinta Liubavo dvaro koplyčia. Koplyčia perstatyta XIX a. viduryje neogotikiniu istoristiniu stiliumi, labai tikėtina, kad pagal Liubavo savininko skulptoriaus Rapolo Slizienio (1804−1881) projektą.
Po 1863-iųjų pamaldos koplyčioje uždraustos, o nuo 1874 m. Gustavo Slizienio prašymu vėl atnaujintos. Koplyčia veikė kaip bažnyčia iki 1945 m., aptarnavo apylinkių gyventojus. Koplyčios rūsyje įrengtame mauzoliejuje palaidoti Slizienių šeimos atstovai, jų giminės. Tarp jų, manoma, ir pats skulptorius R. Slizienis kartu su žmona Kamile Tiškevičiūte.
Dvaro koplyčioje pamaldos vykdavo kiekvieną sekmadienį nuo 9–10 val. ryto. Kunigą Bytautą iš Nemenčinės bažnyčios automobiliu atveždavo Slizienio vairuotojas Aleksandras Černis. Į pamaldas susirinkdavo apie 50–60 žmonių. 1946 m., po Antrojo pasaulinio karo, koplyčioje buvusius šventųjų paveikslus, procesijų vėliavas ir kitas relikvijas dvaro miško darbininkas Stanislovas Meškovskis (1899–1952) pervežė į Nemenčinės bažnyčią.
Pasak Europos parko įkūrėjo Gintaro Karoso, koplyčia su už jos besislepiančia angelo skulptūra 1988 m. dar stovėjo.[2] Jos atvaizdas išlikęs piešiniuose, tarp jų 1995 m. A. Paslaičio akvarelėje.[3] Yra vietinio gyventojo Edvardo Rinkevičiaus iš atminties nupiešta Liubavo dvaro koplyčia (2009 m.).
Keli porceliano indai, koplyčios žvakidės ir kt. daiktai kartu su kitais eksponuojami Liubavo muziejuje – Liubavo dvaro malūne.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Objekto Nr. 899 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Liubavo dvaras - „Tarytum išniręs iš nebūties“ Archyvuota kopija 2017-04-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Praeities paslaptis tebesaugančios Lietuvos dvarų šventyklosArchyvuota kopija 2021-01-30 iš Wayback Machine projekto.