Lietuvių kalbos gramatika

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

'Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – apibrėžime turėtų atsispindėti, kad čia aprašoma lietuvių kalbos gramatika. Toks turėtų būti ir paryškintas pavadinimas, t. y. Lietuvių kalbos gramatika' Jei galite, sutvarkykite.

Lentelė, vaizduojanti lietuvių kalbos morfologinius ir sintaksinius žodžio skyrius

Gramatika (gr. γραμματική < γραμμα 'rašmuo') – prasminių kalbos vienetų (žodžių formų, jų junginių) ir jų tarpusavio santykių sistema, kurioje kiekvieno elemento vaidmuo priklauso nuo jo ryšių su kitais. Šiuo terminu dar vadinama kalbotyros šaka, tirianti ir aprašanti tą sistemą.

Tradiciškai gramatika apima morfologiją ir sintaksę. Griežtos skirties tarp šių gramatikos dalių nėra, nes jas vienija bendros gramatinės reikšmės, kalboje realizuojamos ir morfologiškai, ir sintaksiškai. Lietuvių kalboje įvairius žodžio morfologinės struktūros pokyčius dažnai lydi ir fonologiniai pokyčiai, vadinami lydimaisiais morfonologiniais reiškiniais – jie reikšmingi tiek fonologiškai, tiek morfologiškai. Tai reiškia, kad į gramatikos aprašą būtina įtraukti ir fonologiją. Be to, į kalbos dalių aprašus lietuvių kalbos gramatikose tradiciškai įtraukiamas tų kalbos dalių radimasis morfeminės derivacijos būdu, taigi, į gramatikos aprašą dar įtraukiama ir žodžių daryba.

Lietuvių kalbos gramatikos aprašą sudaro keturi skyriai:

• Fonologija
• Morfologija
• Žodžių daryba
• Sintaksė

Istorija

Gramatikos sąvoka dvejopa: mokslas/aprašas ir kalbos posistemis. Kalbos posistemį – gramatiką – kaip istorinį ir kintamą reiškinį aprašinėja istorinė gramatika. Lietuvių kalbos istorinei gramatikai daugiausia nusipelnę yra Zigmas Zinkevičius, Jonas Kazlauskas. Žinių apie gramatikos kitimą semiamasi iš tarmių, tautosakos, senųjų tekstų.

Lietuvių kalbos gramatika kaip kalbos posistemio aprašas radosi gana vėlai – tik XVI amžiuje. Nuo to laiko lietuvių kalbos gramatikos buvo leidžiamos nuolat. Nuo pirmųjų iki pat XIX amžiaus pabaigos lietuvių kalbos gramatikos buvo rašomos nelietuviškai – lotyniškai, vokiškai, lenkiškai. Ir tai suprantama, nes jos buvo skirtos arba svetimkalbiams kunigams ar valdininkams mokyti bei mokslo reikalams. Tik su masinio lietuvių raštingumo pradžia radosi ir lietuviškų lietuvių kalbos gramatikų poreikis. Pirmoji lietuviškai parašyta lietuvių kalbos gramatika yra Kazimiero Kristupo Daukšos „Trumpa kalbmokslė liežuvio lietuviško…“ (tiesa, rankraštinė). Masiškai lietuviškos gramatikos atsiranda jau Jono Jablonskio laikais.

Pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino 1653 m. išleista „Grammatica Litvanica“. Gramatika sudryta iš dviejų dalių: „Etimologija“, kur aiškinami fonetikos, rašybos bei morfologijos dalykai, ir „Sintaksė“ – aptariamas žodžių derinimas, valdymas ir sintaksinės konstrukcijos. Kleinas skyrė 8 kalbos dalis: vardą (t. y. vardažodį, į kurį įeina daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis), įvardį, veiksmažodį, dalyvį, prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką. Gramatikoje nurodomi 6 linksniai; išsamiai aprašomas garsynas, skiriami trumpieji, ilgieji ir nosiniai balsiai. 1654 m. išleidžiamas vokiškas Kleino gramatikos variantas „Compendium Litvanico–Germanicum“.

Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiuje išėjo dar dvi lietuvių kalbos gramatikos: Povilo Frydricho Ruigio „Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik“ (1747) ir Gotfrydo Ostermejerio „Neue Littauische Grammatik“ (1791). Pirmojoje gramatikoje apžvelgiamos Mažosios Lietuvos tarmės, aprašomos lietuvių kalbos priegaidės, pirmą kartą aptariama būdvardžių bevardė giminė, veiksmažodžių būtasis dažninis laikas. Antrojoje gramatikoje naujai suskirstomos vardažodžių linksniuotės ir veiksmažodžių asmenuotės, išsamiai aprašomi žodžių darybos dalykai, yra skyrius „Apie prozodiją“, skirtas eilėdaros klausimams, ir išsamus sintaksės skyrius.

Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką „Litauische Grammatik“ parašo Augustas Šleicheris ir 1856 m. išleidžia Prahoje. Gramatikoje lyginamuoju metodu moksliškai aprašyta lietuvių kalbos fonetika ir gramatinė sandara. Šleicheris parodė, kaip reikia tyrinėti gyvąją kalbą. Jo gramatika buvo reikšminga indoeuropeistikos mokslui, lietuvių kalbą padarė tarptautine kalbotyros disciplina.

1876 m. pasirodo Frydricho Kuršaičio Lietuvių kalbos gramatika „Grammatik der litauischen Sprache“. Įvadinėje gramatikos dalyje pateikiama bendrųjų duomenų apie Lietuvą, lietuvius ir jų kalbą. Toliau plačiai aptariama lietuvių kalbos fonetika, akcentologija, žodžių daryba ir kaityba, siauriau – sintaksė. Gramatikos pabaigoje pridedamas skyrelis apie lietuvių liaudies poeziją, skelbiami 25 dainų tekstai.

Mokslinę lietuvių kalbos gramatiką lietuviškai 1885–1892 m. rašo Kazimieras Jaunius (1848–1908) (žr. 7.2). Ji kilo iš Kauno kunigų seminarijoje skaitytų lietuvių kalbos paskaitų konspekto. Ją spaudai parengė ir 1911 m. išleido Jauniaus sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga. Praktikos reikalui ši gramatika netiko dėl Jauniaus sukurtos sudėtingos rašybos, tačiau Kazimieras Būga ją išverstė į rusų kalbą ir išleido 1916 m. Ji tapo prieinama daugeliui nelietuvių kalbininkų.

Pirmąją norminę lietuvių kalbos gramatiką „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m. išleidžia Jonas Jablonskis, pasirašęs Petro Kriaušaičio slapyvardžiu, nes naudojosi Petro Avižonio 1897 m. parengta „Lietuviška gramatikėle". Gramatikos didžiąją dalį sudaro morfologija (Kalbos dalys), taip pat yra fonetikos (Kirtis, Garsai ir skiemens), sintaksės (Keli sintaksio įstatymai) ir rašybos (Gramatikos rašyba) skyriai. Gramatikoje apibrėžtas lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos pamatu įtvirtinta suvalkiečių (vakarų aukštaičių kauniškių) tarmė, kuri kitų tarmių turi būti „sustiprinama ir suremiama“.

Lietuvių bendrinės kalbos norminimui svarbios ir kitos Jono Jablonskio gramatikos: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919, 1922), kurioje nurodyti ir paaiškinti daugelis lietuvių kalbos reiškinių, apibendrinti žodžių formų vartojimo dalykai, duodama daug taisyklingos lietuvių kalbos pavyzdžių; „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911), kurioje aptartos sakinio dalys, sakinių sandara ir jų rūšys; linksnių ir prielinksnių vartojimas išdėstytas knygoje „Linksniai ir prielinksniai“ (1928).

1956–1965 m. Lenkijos mokslų akademija išleidžia Jano Otrembskio trijų tomų „Gramatyka języka litewskiego“. Joje apžvelgiama lietuvių kalbos sandara: pateikiami tiek tuometinės bendrinės, tiek tarmių ir senųjų raštų kalbos faktai, aiškinama lietuvių kalbos formų istorija. Pirmajame tome pateikiama įvadinių žinių ir aptariami ankstesni lietuvių kalbos tyrinėjimai, antrajame – nagrinėjama žodžių daryba, trečiajame – morfologijos dalykai. Ketvirtojo tomo, skirto sintaksei, ir penktojo, kuriame turėjo būti dalykinės rodyklės, autorius nebespėjo parengti.

Didžiausia ir išsamiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų yra tritomė „Lietuvių kalbos gramatika“, vyr. redaktorius Kazys Ulvydas. Išleista 1965, 1971, 1976 m.

Šiandienai aktualią ir parankinę lietuvių kalbos gramatiką išleido Lietuvių kalbos institutas: „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, red. Vytautas Ambrazas (2006). Šioje gramatikoje, remiantis dabartine lietuvių kalbos vartosena, nustatomas lietuvių kalbos gramatikos standartas. Gramatika apima fonologiją, morfologiją (kartu su žodžių daryba) ir sintaksę.