Levaniškiai (Anykščiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Levaniškiai
[[Vaizdas:|250px]]

Levaniškiai
Koordinatės 55°31′52″š. pl. 24°41′38″r. ilg. / 55.531°š. pl. 24.694°r. ilg. / 55.531; 24.694 (Levaniškiai)Koordinatės: 55°31′52″š. pl. 24°41′38″r. ilg. / 55.531°š. pl. 24.694°r. ilg. / 55.531; 24.694 (Levaniškiai)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Anykščių rajono savivaldybės vėliava Anykščių rajono savivaldybė
Seniūnija Traupio seniūnija
Gyventojų skaičius 331 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: Levaniškiai (Anykščiai)Vikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Levãniškiai
Kilmininkas: Levãniškių
Naudininkas: Levãniškiams
Galininkas: Levãniškius
Įnagininkas: Levãniškiais
Vietininkas: Levãniškiuose

Levaniškiai (arba Levaniškis) – kaimas Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į pietryčius nuo Raguvos, prie kelio  174  UkmergėRaguvaNevėžis  ir į Taujėnus. Seniūnaitijos centras. Yra Pauliaus Glemžos parkas, parduotuvė, partizanų kapai. Per kaimą teka Nevėžis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1,5 km į šiaurės rytus nuo kaimo stūkso Piliakalnio kaimo arba Levaniškių piliakalnis. Senieji Levaniškiai žinomi nuo XIX a. pradžios. Šiame kaime 1863 m. Zigmo Sierakausko sukilėlių rinktinės batalionas, vadovaujamas Dominyko Felicijono Maleckio (18411863 m.), kovėsi su Rusijos imperijos kariuomenės daliniu, mūšį pralaimėjo, žuvo 7 sukilėliai, o bataliono vadas suimtas ir 1863 m. gruodį Ukmergėje pakartas. 1923 m. Senųjų Levaniškių kaime buvo 34 sodybos, 186 gyventojai. 1931 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 363,88 ha žemės, buvo apie 40 sodybų.

Naujieji Levaniškiai kūrėsi XIX a. pabaigoje buvusio dvaro vietoje, kai 1891 m. dvaro žemė parduota valstiečiams. 1923 m. Naujųjų Levaniškių kaime buvo 29 sodybos ir 169 gyventojai. 1931 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 600,38 ha žemės. Kaime veikė grietinės nugriebimo punktas, parduotuvė. 1949 m. Senieji ir Naujieji Levaniškiai įjungti į Levaniškio kolūkį, kuris veikė iki 1991 m., kolūkio centrinė gyvenvietė.[2]

1919 m. Senuosiuose Levaniškiuose įkurta Levaniškių pradžios mokykla, kuri iki 1940 m. dirbo nuomojamose patalpose. 19391940 m. mokykloje veikė I–IV skyriai, kuriuose mokėsi 78 vaikai, mokytoju dirbo Kajetonas Juzėnas. Iki 1953 m. ji veikė kaip pradžios mokykla, vėliau septynmetė ir aštuonmetė, nuo 1969 m. – vėl tik pradžios mokykla, Traupio pagrindinės mokyklos Levaniškių pradinio ugdymo skyrius, 2009 m. uždarytas ir jis.

19681974 m. Levaniškių kaimo pietinėje dalyje, Nevėžio dešiniojoje pakrantėje, pasodintas parkas, užimantis apie 6 ha plotą. Jį sodino ir prižiūrėjo pedagogas ir gamtininkas Paulius Glemža (19212002 m.). Parke auga ąžuolai, liepos ir kitų vietinių rūšių medžiai ir krūmai, taip pat retesni medžiai: balzaminis kėnis, serbinė eglė, glaustašakis skroblas, Mako ieva, pilkasis riešutmedis, berlyninė tuopa – iš viso 65 rūšys. 2004 m. Leveniškių parkas buvo įamžintas atidengiant medžio drožėjo Arūno Šafrono stogastulpį su užrašu „Pauliaus Glemžos parkas“.[3]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19441950 m. Raguvos valsčius
19501963 m. Levaniškių apylinkės centras
19631995 m. Traupio apylinkė
nuo 1995 m. Traupio seniūnija


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m.
1923 m.sur. 1959 m.sur.[4] 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1985 m.[5] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
355 107 300 392 386 414 368 331


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Levaniškiai (Anykščiai). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 49 psl.
  3. „Traupio kultūrinės vertybės ir lankytinos vietos“. traupis.lt. 2011-02-12. Suarchyvuotas originalas 2016-03-29. Nuoroda tikrinta 2016-04-15. 
  4. Levaniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 332 psl.
  5. Levaniškiai 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 521-522 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]