Lenkų legionai
Lenkų legionai – savanoriškos karinės formuotės, sukurtos kariuomenėse tų valstybių, kurių padedami jų organizatoriai, Lenkijos ir kai kurie Lietuvos bajoriškosios kultūros visuomenės veikėjai, tikėjosi atkurti Lenkijos valstybę buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienomis.
Dombrovskio legionai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuosius du lenkų legionus, kovojusius Prancūzijos bei jos sąjungininkių Lombardijos ir Cizalpinės respublikos pusėje, 1797 m. sausio 9 d. susitarimu su Lombardija Italijoje suorganizavo Janas Henrikas Dombrovskis. 1797 m. jiems priklausė apie 6000, 1799 m. apie 8300 žmonių. Į legionus daugiausia stojo į nelaisvę patekę Austrijos kariuomenės kariai lenkai bei emigrantai. Per 1796–1797 m. Napoleono Bonaparto žygį į Italiją lenkų legionai kovojo su Austrijos ir Sardinijos kariuomene, 1798 m. padėjo panaikinti Popiežiaus sritį. Per 1798–1802 m. Prancūzijos karą su koalicija kovojo su Neapolio (1798 m.) bei Austrijos ir Rusijos (1799–1800 m.) kariuomene. Be Italijos legionų, Prancūzijos pusėje su Austrija kovojo ir K. O. Kniazievičiaus 1799 m. Batavijos respublikoje suformuotas Dunojaus legionas.
Legionieriai planavo Prancūzijos padedami per Austriją ir Turkiją įsiveržti į Galiciją ir iš ten pradėti sukilimą visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Prancūzijai 1801 m. pasirašius su Austrija Lunevilio taiką dalis legionierių metė tarnybą, todėl lenkų legionai buvo performuoti į 3 pusbrigades. 2-oji ir 3-oji pusbrigadės buvo pasiųstos į Santo Domingo salą (dab. Haitis) malšinti juodaodžių sukilimo. Iš 6000 karių sugrįžo tik keli šimtai. Per 1806–1807 m. karą su Prūsija Napoleonas sukūrė 2 Šiaurės legionus. Vienam jų vadovavo Mykolas Gedeonas Jeronimas Radvila. Iš viso 1797–1807 m. lenkų legionuose tarnavo apie 26 000 karių. Dalis jų sudarė Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės pagrindą, apie 8000 žmonių liko tarnauti Prancūzijai Lenkų ir italų legione. Legionų daina „Dombrovskio mazurka“ (lenk. Mazurek Dąbrowskiego), 1927 m. tapo Lenkijos himnu.
Mickevičiaus legionas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1848 m. kovo mėn. poeto A. Mickevičiaus iniciatyva Romoje buvo suformuotas lenkų legionas, kuris turėjo apie 200 žmonių. Iš viso jame yra tarnavę apie 500 žmonių. Legionas dalyvavo Italijos išsivadavimo kovose su Austrija, bet 1849 m. buvo išformuotas. 1848 m. pavasarį du lenkų legionai, vadovaujami J. Vysockio ir J. Berno, suformuoti Vengrijoje, kartu su Vengrijos kariuomene kovojo su austrais. Vengrijos revoliuciją numalšinus 1849 m. pasitraukė į Turkiją, kur buvo išformuoti.
Pilsudskio legionas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmojo pasaulinio karo pradžioje J. Pilsudskio iniciatyva Austrijos-Vengrijos kariuomenėje 1914 m. rugpjūčio mėn. pradėti formuoti Rytų (Lvovas) ir Vakarų (Krokuva, Kelcai) lenkų legionai. Į juos daugiausia stojo šauliai ir kitų lenkų karinių organizacijų nariai. 1914 m. rudenį abu lenkų legionai sujungti ir pavadinti Lenkų legionu, turėjusiu 25 000 karių, kuris suskirstytas į 3 brigadas. 1914–1916 m. dalyvavo kovose su Rusijos kariuomene Galicijoje, Vakarų Karpatuose, Voluinėje.
1916 m. rugsėjo mėn. legionas, pavadintas Lenkų pagalbiniu korpusu, 1917 m. balandžio perduotas Vokietijos žiniai ir turėjo tapti vokiečių formuojamų Lenkijos ginkluotųjų pajėgų dalimi. 1917 m. liepos mėn. legionieriams J. Pilsudskio nurodymu atsisakius prisiekti ištikimybę Vokietijai, legionas buvo išformuotas. Legionieriai iš Lenkijos karalystės internuoti, iš Galicijos – grąžinti į Austriją. Dalis jų pateko į Austrijos kariuomenę, dalis, apie 8000 žmonių, liko Lenkų pagalbiniame korpuse.
1914–1915 m. endekai ir kiti prorusiškos orientacijos Lenkijos politikai Rusijoje suformavo Pulavų legioną. 1915 m. jis performuotas į lenkų šaulių brigadą, 1917 m. – į diviziją. 1917 m. legionas įėjo į J. Dovboro-Mušnickio vadovaujamą I lenkų korpusą, kuris 1918 m. sausio – vasario mėn. Baltarusijoje kovojo su bolševikais, 1918 m. gegužės mėn. legionas buvo išformuotas.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lenkų legionai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 796 psl.