Lazūnai (kaimas)

Apie šalia išsidėsčiusį Lazūnų apylinkės centrą žr. Lazūnai (miestelis).

Lazūnai blrs. Лаздуны 2
Apie 1980-1990 m. į kapines perkelta kaimo koplyčia

Lazūnai 53°55′41.9″ š. pl. 25°57′47″ r. ilg. / 53.928306°š. pl. 25.96306°r. ilg. / 53.928306; 25.96306 (Lazūnai (kaimas))

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Vijos rajonas

Gyventojų (2009^[1])	176

Lazūnai (blrs. Лаздуны 2) – gatvinis kaimas Baltarusijos vakaruose: Gardino srities Vijos rajono Lazūnų apylinkėje. Norint atskirti nuo šalia išsidėsčiusio to paties pavadinimo Lazūnų miestelio, šiais laikais kaimas vadinamas Antraisiais Laz(d)ūnais.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo pavadinimas slavų ir lietuvių kalbose skiriasi. Nors panašu, kad šis pavadinimas galėjo kilti nuo žodžių lazda ar lazdynai, garsus kalbininkas Jonas Jablonskis dar 1906 m. pažymėjo vartotiną formą – Lazūnai. Taip gyvenvietę vadino vietos lietuviai, XV a. rašytiniuose šaltiniuose taip pat minima Lossuna (žr. Codex diplomaticus I, Kraków, 1848 p.231).

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lazūnai išsidėstę dviejų upių – Čiapūnės ir Veremos – pelkėtoje santakoje. Tarpukaryje gyvenvietėje kryžiavosi dveji keliai: Lazūnų dvaras–Lūgamėnai ir Daniūnai–Ležniūnai. Šiaurės vakaruose kaimo teritoriją ribojo upelis Sima (Čiapūnės intakas). Pastatai buvo išsidėstę dviem juostom: prie pagrindinės gatvės pagrindinės trobos ir už jų, prie antraeilio užkloninio kelio, – ūkiniai pastatai. Rytinės dalies gale stovėjo medinė koplyčia. Pailgos formos gyvenvietė tęsėsi apie du kilometrus, prieš Antrąjį pasaulinį karą joje buvo 142 sodybos. 1928 m. vietos klebonas Jonas Karvelis suskaičiavo kaimiečius – jų tuo metu buvo 777 žm.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lazūnų kaimo istorija tampriai susijusi su Lūgamėnų dvaru, vėliau – su dvaru ir bažnyčia Lazūnų miestelyje. Paskutiniai Lazūnų dvaro valdytojai buvo Korvin–Milevskiai, dar ir XX a. pradžioje lazūniškiai valstiečiai eidavo pas juos uždarbiauti, nes pragyventi iš savos žemės buvo sunku. Nemažai emigravo į JAV ir Prancūziją, kai kurie jų vėliau grįžo parsivežę pinigų. Vasaromis jaunimas vykdavo sezoniniams darbams į Latviją. Kaimo vaikai lankė Lūgumėnų pradinę mokyklą, o 1919 m. Lazūnuose įkurta lenkiška dviklasė mokykla. 1928 m. klebonas Jonas Karvelis įkūrė Vilniaus Šv. Kazimiero draugijos skyrių, po metų – lietuvišką vaikų darželį, po to siuvyklą. 1931 m. darželis buvo likviduotas, kiek vėliau sunyko ir siuvykla. Nesėkmingai bandyta atidaryti lietuviškos spaudos skaityklą, keli gyventojai prenumeravo lietuvišką Vilniaus spaudą individualiai.

Lazūniškiai vertėsi laukininkyste ir gyvulininkyste. Kai kurie jų turėjo po 15 ha dirbamos žemės ir pievų, todėl buvo vadinami pilnagrunčiais, dalis ūkininkų – po 7 ha (vad. pusiniais) bei mažažemiais. Pastarieji gyveno varganai ir naujojo derliaus dažnai sulaukdavo prasiskolinę. Vietiniai buvo įpratę gyvenvietę skirstyti į rajonus: rytuose Bajorai (baudžiavos laikais ten gyvenantys turėjo kai kurių privelegijų), toliau Žukai, Bukotos, Basiorai (neturtingiausia dalis), Žmuidžiai ir Guragaliai. Trobos stovėjo galu į pietų pusę, tuo pačiu ir į gatvę. Pastatai buvo arti vienas kito, šiaurinėje pusėje už jų išsidėstę 40–50 m pločio ilgi sodybiniai sklypai. 1933–1935 m. lazūnškiai buvo išskirstyti po vienkiemius.

Lazūnų kaimo ir apylinkės žmonės kalbėjo išskirtine lietuvių kalbos tarme. Ją tyrė įvairių šalių mokslininkai: Eduardas Volteris, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Jurgis Šlapelis, Viktoras Požezinskis, Peteris Aruma, Jurgis Gerulis, Christianas Stangas, Olgerdas Chominskis, Juozas Senkus, Juozas Balčikonis, Elena Grinaveckienė, Zigmas Zinkevičius, Jurgis Dovydaitis, Aloyzas Vidugiris, Viačeslavas Ivanovas, Vladimiras Toporovas, Tamara Sudnik ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo lazūniškių tarmė sunyko.

Administraciškai kaimas tarpukaryje priklausė Lenkijos Naugarduko vaivadijos Valažino apskrities Lūgamėnų valsčiui, vėliau įėjo į Baltarusijos TSR Jurotiškių rajono Lazūnų apylinkę. Nuo 1960 m. – Vijos rajone.