Lavariškių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lavariškių piliakalnis
Lavariskiu piliakalnis is pietvakariu.jpg

Lavariškių piliakalnis
Koordinatės
54°34′57″ š. pl. 24°29′03″ r. ilg. / 54.58250°š. pl. 24.48417°r. ilg. / 54.58250; 24.48417Koordinatės: 54°34′57″ š. pl. 24°29′03″ r. ilg. / 54.58250°š. pl. 24.48417°r. ilg. / 54.58250; 24.48417
Savivaldybė Trakų rajonas
Seniūnija Noragėlių seniūnija
Aukštis 7-13 m
Plotas 8-10
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio I p.-XIV a.
Žvalgytas 1955
Tirtas 1955 m.
Registro Nr. AR1218/24142, 24143, 3495/A1139KP

Lavariškių su gyvenviete ir pilkapynaspiliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1218; unikalus objekto MC kodas 3495; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A1139KP), gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 24143) ir pilkapynas Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, prie Lavariškių kaime, Aukštadvario seniūnija.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis - nupjauto kūgio pavidalo kalva, kurią juosia daubos. Jo šlaitai statūs, 7–13 m aukščio. Aikštelė beveik apskrita, 8–10 m skersmens. Ją juosia iki 1,5–3 m aukščio ir 13 m pločio pylimas. Į rytus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė, tirta 1998-1999 m. Joje rasta molinių verpstukų, lipdytos brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi keramikos. Apie 0,7 km į pietus nuo piliakalnio yra pilkapynas. Išliko 17 pilkapių (iki 1955 m. buvo 20), dauguma jų apardyti. Jų sampilai 6–10 m skersmens, iki 0,7 m aukščio, pagrindus juosė akmenų vainikai arba grioviai.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1955 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, piliakalnį tyrė Adolfas Tautavičius, pilkapyną - Ona Kuncienė. [1]

Piliakalnyje buvo ištirtas 60 m² aikštelės plotas ir padalytas pylimo pjūvis (4 x 18 m dydžio). Nustatyta, kad ankstyvoji aikštelė buvo 10x12 m dydžio, ją juosė 1,8 m aukščio ir 6 m pločio pylimas, datuojamas pirmojo tūkstantmečio viduriu, kuris vėliau supiltas iki 9 m pločio (platėjo į aikštelę) ir iki 2,5 m aukščio. Aikštelė išgrįsta akmenimis. Trečią kartą pylimas piltas antrojo tūkstantmečio pradžioje. Rasta geležinis siauraašmenis ir plačiaašmenis pentinis kirviai, 2 pjautuvai, lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos. Piliakalnis naudotas nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIII a.-XIV a. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 34000 m². Išmatavimai: 340 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir iki 150 m pločio.

Pilkapyne buvo ištirti 3 pilkapiai, supilti iš smėlio ir akmenų. Rasta pirmojo tūkstantmečio antrosios pusės sudegintų mirusiųjų kapų liekanų. Pilkapiai priskiriami akmeninių pilkapių grupei.[2] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Pieštuvėnų piliakalnis 11 km Beižionių piliakalnis 11 km
Pamiškės piliakalnis 6 km
Bagdononių piliakalnis 14 km Blank-50px.png
Stakliškių II piliakalnis 8 km
Lepelionių piliakalnis 7 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Naujasodžio piliakalnis (Trakai) 4,5 km
Pivašiūnų piliakalnis 15 km Mirgelių piliakalnis 8 km Žuklijų I piliakalnis 14 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 94 (Nr. 369)
  2. Adolfas TautavičiusLavariškių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 629 psl.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC A. F.1. Ap.1. B.58. P.71-80.
  • W. Antoniewicz. Czasy przedhistoryczne i wrzesnodziejowe ziemi Wilenskiej // Wilno I Ziemia Wilenska. Wilno, 1930. T.I. (piliakalnio nuotrauka).
  • Vytautas Daugudis. Aukštadvario apylinkių proistorė // Aukštadvaris. Vilnius, 2002. p. 121-122.
  • Pranas Kulikauskas, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius. 1961, p. 274-276.
  • Pranas Kulikauskas. 1965. Badania archeologiczne na Litwie w latach 1955–1961 // Acta Baltico–Slavica. Białystok. T. II, p. 234.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна, 1893, c. 125.
  • W. Sokolowski. Do poszukiwaniu o pilkalniach // Wisla. Warszawa, T.IV. P.453-454.
  • Jonas Stankus. Lavariškių senovės gyvenvietės tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000. p. 110–112.
  • Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Miniatiūrinių piliakalnių Lietuvoje klausimu // Iš lietuvių kultūros istorijos. V.,1959. T.2. P.130-131.
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 150-151.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]