Laisvųjų krikščionių bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Neenciklopedinis stilius
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.

Laisvųjų krikščionių bažnyčiaprotestantiškos kilmės, nepriklausomų evangelinių bendruomenių bendrija.


Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Laisvųjų krikščionių pradžią galima įžvelgti 8 d - metyje, kuomet Gražionių k. Radviliškio r. veikusi vokiečių išeivių iš Ukrainos ir Rusijos baptistų bendruomenė, neturėjusi ryšių su sovietų įregistruota sąjunga, į savo tarpą įtraukė ir kai kuriuos lietuvius, bei pradėjo ieškoti kontaktų su sąjungai priklausančiomis bendruomenėmis [1]. Nuo maždaug 1977 m. ši bendruomenė pradėjo palaikyti gan glaudžius ryšius su Klaipėdos baptistais. Ši bendruomenė buvo gana konservatyvi, tačiau istoriniai pokyčiai ją gerokai transformavo. Rusakalbiams vokiečiams pamažu išvykstant, bendruomenėje stiprėjo lietuvių sparnas. Vėliau bendruomenė dar ilgokai blaškėsi tarp rusiškos ir lietuviškos pamaldų tvarkos. Matydami, kad rusų kalba iš valstybinės tampa tautinės mažumos kalba ir suprasdami bendruomenės sąsajos su tautine mažuma neperspektyvumą, bendruomenės vadovai galiausiai nusprendė bendruomenę padalinti iš pradžių į rusišką ir lietuvišką dalis, o vėliau ir visiškai padalinti bendruomenę į dvi savarankiškas bažnyčias.

Bendruomenė[taisyti | redaguoti kodą]

Bendruomenės vadovai, įkvėpti taip pat ir visuomenėje vykstančių pokyčių, ieškojo galimybės išvengti „baptistų“ etiketės, kuri sovietmečiu buvo įgijusi neigiamą atspalvį, ir, iš kitos pusės, siekė neapsiriboti konservatyvumu pasižyminčioje ir taisyklėmis apsistačiusioje tradicijoje.

Pastarasis bendruomenės ar atskirų jos vadovų siekis vedė į kitos, atviros tapatybės deklaravimą. Siekį nesusitapatinti su „baptistų“ etikete visų pirma išreiškė Otonas Balčiūnas, o bendruomenė tik vėliau suvokė tokio žingsnio prielaidas. Bendruomenė nusprendė vadintis „laisvųjų krikščionių bažnyčia“. „Laisvųjų krikščionių“ apibrėžimas visų pirma buvo patogus tuo, kad, skirtingai nei sovietmečiu negatyviai nušviečiamas baptistų vardas, visiškai neturėjo negatyvių reikšmių – atvirkščiai, jis siejosi su tuo metu visuomenę pagavusiu suvaržymų atmetimo idealu. Manoma, kad šiuo pavadinimu bendruomenės vadovai savotiškai susirišo su vakarų akademiniame pasaulyje aiškią reikšmę įgavusia „laisvųjų bažnyčių“ tradicija.

Bendruomenės įsiregistravimas[taisyti | redaguoti kodą]

Bendruomenės įsiregistravimas miesto savivaldybėje „laisvųjų krikščionių religinės bendruomenės“ pavadinimu buvo netikėtas baptistų bendruomenėms, tuo metu patekusioms į organizacinių struktūrų vakuumą – yrant tuometinei visasąjunginės baptistų sąjungos Lietuvos atšakai, nuo jos atsiskiriant Lietuvos evangelikams sekmininkams, bei dar nesukūrus efektyvios vietinės, Lietuvos teritorijoje veikiančios baptistų bendrystės. Tačiau „laisvųjų krikščionių“ pavadinimo prisiėmimas nereiškė, kaip jau minėta, šios bendruomenės atsiskyrimo nuo baptistų, esminio identiteto pokyčio. Baptistams buvo deklaruojama: „mes nesame baptistai, bet esame tokie patys, kaip ir jūs“. Taip pat buvo nurodyti keli doktrininiai skirtumai: narystė nebesiejama su krikštu, taip pat krikštas ir narystė nebebuvo keliami kaip sąlyga dalyvauti Viešpaties vakarienėje, tačiau tai nebuvo esminės pavadinimo pakeitimo priežastys. Tuo pačiu metu buvo siekiama bendradarbiauti su giminingomis bažnyčiomis už „baptistinio identiteto“ ribų, ypač su menonitais.

1992 m. įvykus bendroms su užsieniečiais evangelizacijoms susikūrė laisvųjų krikščionių grupelės kituose miestuose, 1995 m., Klaipėdos laisvųjų krikščionių bažnyčia, – atsiradusi „kitokios“ bažnyčios vizijos genamos studentų grupelės iniciatyva. Dar anksčiau buvo įkurtas Lietuvos krikščioniškasis fondas, tapęs naujojo bažnytinio judėjimo, to „ne baptistų, bet tokių pačių“ grupelių judėjimo ir tos vis dar nelabai apibrėžtos vizijos ramsčiu. Galiausiai, bendradarbiavimui tarp laisvųjų krikščionių bendruomenių skatinimui buvo įkurta, nors ir iki šiol neįforminta, Laisvųjų evangeliškųjų bažnyčių ir krikščioniškų organizacijų bendrija (LEBKOB), įtraukianti ne tik bendruomenes, priklausančias LEBBS (Šiaulių, Vilniaus, Šilutės), bet ir kitas, nepriklausančias minėtai bendrijai (Kauno, Klaipėdos), bei į bendrystę įtraukiančiai užsienio misijų organizacijas. Šios organizacijos gimimas – tai dar vienas žingsnis autonomiškumo linkui, šiuo atveju, organizuoto autonomiškumo. LEBBS priklausančios bendruomenės įgyja dvigubą narystę, ir ši antroji narystė, atrodytų, labiau tenkina bendruomenių broliavimosi poreikius, nei pirmoji. Jei pirmoji (LEBBS) yra tarsi stabilumo ir tradicijos garantas, tai antroji (LEBKOB) – laisvos raiškos paieškų, autonomiškumo siekio išraiška.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. LEBBS formavimasis: nuo Atgimimo iki šiandien