Laimo liga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Odos paraudimai erkės įkandimo vietoje

Laimo liga (erkinė Laimo boreliozė) – erkių platinama infekcinė liga, kurią serga tiek žmonės, tiek gyvūnai. Laimo ligos sukėlėjas – Borrelia burgdorferi bakterija, priklausanti spirochetų (Spirochaetaceae) šeimai. Liga pavadinta pagal Old Laimo (Old Lyme) miestą JAV (Konektikutas), nes jame 1975 m. pirmą kartą aprašyta.[1]

Laimo ligos sukelėjus platina iksodinės erkės įsisiurbimo metu.[2] Borelijos gyvena smulkiųjų graužikų, elnių, paukščių, driežų organizme. Laimo liga yra dažniausia erkių pernešama liga Europoje (labiausiai paplitusi Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Baltijos ir Skandinavijos šalyse) ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje apie 8,3 % erkių yra užsikrėtusios borelijomis.[1] Lietuvoje pirmąsyk užfiksuota 1987 m.[2]

Ligos požymiai gali būti įvairūs. Ankstyvos ligos stadijos nesunkiai pagydomos. Ilgai negydant, liga tampa daug pavojingesnė. Laimo ligos inkubacinis periodas (laiko tarpas nuo bakterijos patekimo į organizmą iki pirmųjų požymių pasireiškimo) trunka 2–18 dienų po erkės įkandimo[1] (kitur nurodoma 3–35 dienos, dažniausiai 7–10 dienų).[2] Pirmoje (pradinėje) ligos stadijoje erkės įkandimo vietoje dažniausiai atsiranda „klajojanti raudonė“ (lot. Erythema migrans) – tai apvali (nors gali būti ir kitokios formos), į šonus plintanti rausva dėmė, kurios kraštai yra ryškiai raudoni, paprastai nelygūs. Dėmės centras dažniausiai būna baltas, jame galima pastebėti įkandimo žymę. Tiesa, kartais migruojančios raudonės centras būna ryškesnis nei jos plintantys pakraščiai. Migruojanti raudonė gali nesukelti jokių simptomų, tačiau neretai pasireiškia perštėjimas (ypač ant dėmės patekus vandens, pvz., prausiantis), skausmas. Kartu su migruojančia raudone gali pasireikšti kiti nespecifiniai simptomai, tokie kaip artralgija (sąnarių skausmas), mialgija (raumenų skausmas), periorbitalinė edema (patinimas aplink akis), konjunktyvitas (akies junginės uždegimas – akys parausta), karščiavimas, galvos skausmas, bendras negalavimas. Migruojanti eritema po 4-6 savaičių dažniausiai išnyksta savaime (iki to laiko ji būna gana ženkliai išplitusi, jos skersmuo gali siekti 60-80 cm).

Negydoma liga progresuoja: antrojoje stadijoje (praėjus 2–9 mėnesiams po užsikrėtimo) gali atsirasti periferinės nervų sistemos sutrikimų (dažniausiai veidinio nervo parezė), atramos ir judėjimo sistemos, širdies, odos, akių ir kitų organų pažeidimų. Trečiojoje stadijoje (9 ir daugiau mėnesių po užsikrėtimo) kyla sąnarių uždegimas, lėtinis atrofinis akrodermatitas, keratitas, encefalomielitas, polineuropatijos, demencija.[1] Ligonis gali sirgti keletą metų, tapti invalidu.[2]

Laimo liga gydoma antibiotikais. Profilaktika: priemonės išvengti erkės įkandimo, jam įvykus – erkės ištraukimas stengiantis kuo mažiau pažeisti jos kūną, kad patektų mažiau galimų bakterijų, įkandimo vietos ir savijautos stebėjimas.


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Arvydas AmbrozaitisLaimo liga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Laimo liga. Medicinos enciklopedija, T. I (A–M). – Vilnius: Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1991. 479–450 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka