Lažininkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lažininkas – baudžiauninkas, kurio sunkiausia baudžiavos prievolė savo ponui buvo lažas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVI a. vid. iki baudžiavos panaikinimo lažininkai buvo gausiausia ir labiausiai engiama valstiečių baudžiauninkų grupė. Ypač sunki buvo kai kurių privačių dvarų lažininkų padėtis. Bajorai bei kiti savininkai, kad lažininkai pajėgtų įdirbti pono valdą ir savo skirtinį sklypą, turėjo valdiniais rūpintis, pvz., per badmečius duoti maisto, sėklos ir kitko. Rūpintis valdiniais, priklausomais valstiečiais ir lažininkais ponus įpareigojo ir tradicija – jie buvo laikomi savo valdinių globėjais. XV a.-1863 m. Lietuvoje baudžiauninkas be lažo dvarui dar atliko ir kitas prievoles (gvoltas, talka, šarvarkas, pastočių prievolė), ėjo sargybas, davė duoklę, kai kada dar reikėjo mokėti pinigų. Po 1863 m. sukilimo visiems lažininkams įsigaliojo činšo teisė.

Mažojoje Lietuvoje lažininkų tarp vietos gyventojų baltų vokiečių dvaruose atsirado jau XIII a., daugėjo XIV amžiuje. XVIII a. pr. valstybės domenų dvaruose buvo daugiau kaip 30 000, bajorų dvaruose apie 980 lažininkų šeimų. Prūsijoje 1807 m. panaikinus baudžiavą lažininkų nebeliko.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Matulevičius, Vytautas SpečiūnasLažininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 650 psl.