Kurėnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kurnų valtis)
Jump to navigation Jump to search
Kurėnas

Kurėnas arba Kurnų valtis, Korno valtis (vok. Kurenkahn) – dvistiebė, burinė, plokščiadugnė valtis (laivas) daugiausia naudota kuršininkų žvejų (kopininkų) gyvenusių Rytprūsių, vėliau Lietuvos pamario, įskaitant Kuršių neriją gyvenvietėse iki XX a. vidurio.[1] Dažnai šiuo vardu klaidingai vadinamos visos kuršvaltės.

Pamario gyventojams kurėnas buvo vienas svarbiausių buities atributų: jais plaukdavo žvejoti, gabendavo prekes ir gyvulius, taip pat kurėnus naudojo kaip keleivinio transporto priemones. Kurėnais plaukiodavo ne tik mariomis, bet ir jūra. Unikalių įvairių tipų plokščiadugnių, mažos grimzlės kurėnų, pritaikytų sekliam marių vandeniui, iki karo pamario kaimuose buvo šimtai, vien Nidoje – 65, bet einant Antrajam pasauliniam karui į pabaigą ir pokariu išsikėlus seniesiems žvejams kuršininkams, naujieji atsikėlę gyventojai, tarp kurių daugiausia buvo lietuviai, jų nebevertino, nestatė, tad senieji laiveliai supuvo.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

IX–X a. Kuršių marios dar nebuvo visiškai susiformavusios, būta protakų, Kuršių nerija taip pat dar nebuvo vientisa, apsaugota nuo jūros. Tarp XIII a. įvairioms paskirtims naudotų burvalčių buvo ir kurėnų: kryžiuočių kronikose minima, kad šiais laiveliais kėlėsi kariai.[2] Piešiniuose ir aprašymuose kurėnai randami jau XVII a.[2]

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurėnas – tai paprastai dvylikos metrų ilgio medinė valtis (laivas), kuriai būdingas iškeltas pirmagalys ir storas, iš ąžuolinių lentų suręstas bei vidun išlenktas korpusas. Dugnas plokščias, grimzlė maža (apie 40 cm), o tai reiškia, kad juo buvo lengva laviruoti sekliose marių vietose ir švartuotis prie žemų krantų viena laivo dalimi užplaukiant ant žemės (ko kiliniais laivais padaryti neįmanoma). Kadangi švartavimuisi nebuvo reikalinga prieplaukos krantinė, į šį laivą buvo lengva suvaryti gyvulius, pakrauti medieną, šieną ar kitokias medžiagas iš netoliese esančių dirbamų laukų.

Turėjo vieną pagrindinį stiebą, prie kurio buvo tvirtinama 25–40 m² pagrindinė, špritinė burė (didburė) ir viena ar dvi trikampės arba trapecinės burės.[1] Taip pat galėjo būti dar vienas mažesnis stiebas priekinėje dalyje. Prie jo buvo tvirtinama mažburė (raginis). Galėjo plaukti pučiant šoniniam ir priešiniam jūros vėjui. Dreifui mažinti, stabilumui didinti ir jūros bangoms slopinti kurėnas turėjo šoninę nuleidžiamąją lentą – šliužę, išmetamą pavėjinėje pusėje.[1] Valtis buvo eikli, plūdri, lengvai valdoma. Joje vienu metu galėjo tilpti 4–5 žmonės. Valties priekyje medinėje būdelėje (paragėje) žvejai laikydavo savo mantą, prie gero oro užsikurdavo atvirą ugniakurą (pelenę),[3] ilsėdavosi.

Kurėnų buvo tik buriuojamų. Žūklė motorinėmis valtimis Kuršių nerijoje buvo draudžiama iš esmės siekiant apsaugoti išteklius.[4][5] Žvejyba buvo svarbus vietos žvejų pragyvenimo šaltinis, tad tai paaiškina didžiulį šio tipo laivų paplitimą regione iki Antrojo pasaulinio karo. Kurėnų statyta dar ir pokario metais.

Kurėnų vėtrungė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kurėnų vėtrungė.
Kurėnų vėtrungė

Kurėnų vėtrunges ir vėjalentes ant valčių (laivų) imta tvirtinti nuo XIX a. antrosios pusės. Be paskirties – nustatyti vėjo kryptį, jos taip pat tarnavo ir kaip puošybinis įrengimas, žymintis valties regioninę kilmę. Vėtrungės buvo dažomos įvairiomis spalvomis, dekoruojamos raižiniais (naudoti erelio, inkaro, briedžio, širdies, saulės kryžiaus, laivo ir kitokie ornamentai), savo išvaizda neretai nupasakodavo savininko šeimos istoriją, gyvenamąją vietą, atspindėdavo turtinę padėtį.

Kurėnų vėtrungių gimimo diena galima laikyti 1844 m., kuomet buvo priimtas tvarkos žvejybos versle įsakymas. Sukontroliuoti aibę mariose plaukiojusių žvejybinių burvalčių ir taip užtikrinti suteiktų žvejybos teisių laikymąsi pasirodė sudėtinga. Tad valdžia priėmė įsakymą, pagal kurį visi (ne tik žvejybiniai laivai) turėjo turėti iš tolo gerai pastebimą identifikacinį ženklinimą. Taip atsirado ant laivo stiebo iškeliamos 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio vėjalentės. Kiekvienai konkrečiai gyvenvietei prie marių buvo paskirta po specifinę vėliavą, o regionui – po spalvą. Be šio ženklo, laivo paskirtį nurodydavo ir ženklo gale tvirtinama audeklinė uodegėlė.

Kurėnas „Kuršis“ Nidoje

Atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2000 m. Lietuvos jūrų muziejaus iniciatyva buvo pradėtas statyti kurėnas, o 2001 m. liepą nuleistas į Kuršių marias. Atstatyto kurėno korpuso ilgis siekia 9,8 m, plotis – 2,8. Grimzlė siekia 0,3 m. Pagrindinis stiebas iškilęs į 9 m aukštį. Turi tris bures: trikampę raginę (stakselis) ir šprintines – mažburę ir didburę ant stiebų.

2019 m. liepos 2 d. nuskendo Kuršių mariose.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Kurėnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
  2. 2,0 2,1 2,2 Žiemytė, Ivona (2004-07-24). „Kurėnas – marių žvejo namas“. ve.lt. Nuoroda tikrinta 2018-08-20. 
  3. Jaeger, p. 140.
  4. Jaeger: Die Fischerkähne auf dem kurischen Haff, p. 104 (r. u.)
  5. Fischer aus dem Memelland, umfangreicher Artikel über die Fischerei am Kurischen Haff
  6. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/kursiu-mariose-nuskendes-laivas-buvo-istorinis-kurenas-zuvusysis-jo-kapitonas-59-1168402
Commons-logo.svg

Vikiteka

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Werner Jaeger: Die Fischerkähne auf dem kurischen Haff ISBN 3-895-34160-6.
  • Hans Woede: Die Wimpel der Kurenkähne. Geschichte – Bedeutung – Brauchtum. Würzburg 1966.
  • Martin Kakies: Die Kurische Nehrung in 144 Bildern. Rautenberg 2002, ISBN 3-8003-3009-1.