Kuršvaltė

Kuršvaltė (vok. Kurenkahn) – Kuršių marių žvejų burinių valčių bendrinis vardas, vartotas Smalininkuose ir kt. Patys žvejai savo valtis pagal dydį bei paskirtį vadindavo bradinėmis, kiudelinėmis, kurnų ar kitokiomis valtimis. Miestiečiai ar atokesnių vietovių gyventojai jas vadindavo bendru kuršių valčių, kuršvalčių vardu. Sovietmečiu Vytautas Gudelis siūlė naują terminą – kuršėnas. Dėl korektūros klaidos tas terminas pavirto iki šiol plačiai naudojamu kurėnu (artimesniu vok. atitikmeniui). Vardas kuršvaltė (primenantis kuršius) labiau tiktų vartoti. Kurėnu vadintinas tik vienas kuršvalčių tipas – kurnų valtis (korno valte).^[1]

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuršvaltės buvo įvairių dydžių, nurodytas 1 matmuo – dugno ilgis (1 prūsiška pėda – 31,4 centimetro). Kiudelinių būta iki 36–38, kurnų – iki 33, bradinių kuršvalčių – iki 30 pėdų ilgio. Kuršių marių pakrantėse kuršvalčių statyba plėsta gal nuo XIV–XVI a. ar dar anksčiau, atvykstantiems olandų meistrams (1700 m. minėtos tokių meistrų kolonijos Klaipėdoje, Rusnėje ir Labguvoje) taikantis prie vietos sąlygų ir senųjų gyventojų tradicijų. Tą liudija netolimose Aistmarėse statytos lomės, kurios daug kuo (apvadais – korpuso forma, virvynu – burėmis ir kt.) skyrėsi nuo kuršvalčių. Šios buvo puikiai pritaikytos seklioms ir audringoms Kuršių marioms, jų trumpoms bangoms, blogiems orams ir kt. Plokščiadugnės ir plačios kuršvaltės buvo labai stabilios neramiose mariose, praplaukdavo daugelį seklumų. Kadangi sekliose mariose kilis buvo nereikalingas, tenkintasi kuršvaltėmis su šoninėmis šliūžėmis – kilnojamaisiais lentiniais skydais, leidusiais manevruoti, panaudoti įvairių krypčių vėjus. Kuršvalčių korpusas bei pagrindiniai elementai būdavo masyvūs ir tvirti, impregnuoti degutu, ilgaamžiai ir atlaikantys įvairias negandas.

Per šimtmečius susiklostė kuršvalčių statytojų amatas bei tradicijos. Įvairūs meistrai statė kiek skirtingas kuršvaltes, skyrėsi jų apvadai, virvynas, įv. detalės ir kt. Žinoma daugybė kuršvalčių variantų. Kai kurios vadintos: „lietuviais“ (vok. Litauer), „lietuviškos statybos". XIX a. pab. kuršvalčių statyba klestėjo vad. Lietuviškoje pakrantėje (vok. litauische Seite) – marių pietrytiniame pakraštyje nuo Lujos iki Nemunyno. Kuršvalčių meistrų būta ir kitur – nuo Dravernos iki Labguvos. Minėti kuršvalčių statybos lietuviai meistrai: Kari Baltrus iš Gilijos, Walter Deggim (Degimas) ir Kurt Sakuth (Sakutis) iš Pilkupos, Girnus iš Tovės (visa meistrų dinastija), Giszas (Gižas) iš Dravernos, Heinrich Klischies (Klišys) iš Gilijos, Martin Tautkus iš Gyventės, Krateit (Krataitis) iš Gilijos, Michael Kukulis iš Labguvos ir daug kitų. Nuo senų laikų įprasta žvejams pasirašyti sutartį su kuršvaltės meistru dėl naujos valties statybos. Žvejai iš anksto parūpindavo medienos (pvz., ąžuolo medienai paruošti reikėdavo kelerių metų). Pradėjęs statyti kuršvaltę, meistras su 1 ar keliais pameistriais, padėjėju ir mokiniu apsigyvendavo pas žvejį, įrengdavo kuršvaltės statybos vietą kuo arčiau marių ir maždaug per 5 savaites pastatydavo kuršvaltę už suderėtą kainą. Nuo 1930 m. tradicijos kito: žvejai nuvykdavo į meistrų įrengtas kuršvalčių statybvietes ir užsisakydavo kuršvaltę bei jos įrangą (be burių). Burėmis žvejys visada rūpindavosi pats.

1. Didžioji burė
2. Mažoji burė
3. Raginė
4. Šprytas / Ardomas
5. Ragas
6. Durkis
7. Elmentas
8. Šliūžė
9. Vėtrungė

Atskirose vietovėse kuršvalčių burės skyrėsi. Į pietus nuo Karklės ir Rasytės (Budume) buvo populiari didžioji burė lenktu gafeliu. Kitur naudotas archajiškas virvynas su įstriža kartimi (šprytu, kurš. kop. ardomu) stačiakampės formos didžiajai burei išskleisti. Būta ir tam tikro vietinio patriotizmo, kai žvejys, nusipirkęs kuršvaltę iš kitur, keisdavo didžiąją burę į jo vietovėje įprastą. Unikalus kuršvalčių virvyno elementas – mažas priekinis stiebas su mažąja špritine bure naudotas visų rūšių kuršvaltėse. Didžiosios valtys priekyje dar turėjo trikampę burę (raginę). Dar naudota pagalbinė burė brumas (kelta ant stiebo arba ardomo). Nuo aukšto kuršvalčių priekio (rago) borto linija iki stiebo žemėjo dvigubai (kad žvejui būtų patogiau tvarkyti tinklus). Laivugalis (kurš. durkis) buvęs smailas kaip priekis. Jame tvirtintas masyvus vairas su dailiai išlenktu rumpeliu (kurš. elmentu). Plačiausioje kuršvaltės vietoje stiebą laikė masyvus sostas (skersinė ąžuolinė sija). Ant jo buvo patogu skusti žuvis, taisyti maistą, kapoti malkas ugniakurui, sukrautam iš akmenų ant visad šlapio kuršvaltės dugno, priešais vairininko postą. Dengta paragė (priekinė dalis) tiko maisto atsargoms laikyti, ilsėtis vienam įgulos narių. Dengtame kuršvaltės gale pasture laikytas akmenų balastas (juos kilnojant lengviau stumtasi nuo seklumos). Kuršvalčių viduryje buvo sandari dalis sugautoms žuvims laikyti telkšojusiame vandenyje. Ant dugno patiesdavo nuimamas grindų lentas – tiliandas.

Kuršvalčių svarbūs atributai buvo puošnios vėtrungės, valties registracijos nr., rašytas pirmagalyje ir ant didžiosios burės (pvz., GIL 8 – Gilijos kaimo kuršvaltė nr. 8). Dar rašyta ZL (kurš. Zveju laivs). FF (vok. Fischer Fahrzeug). Kuršių mariose bei Nemuno deltoje iki 1944 m. pab. plaukiodavo šimtai kuršvalčių 1928 m. vien pietinėje marių dalyje (be Klaipėdos krašto) naudotos 203 populiariausios kiudelinės kuršvaltės (iš jų Gilijai priklausė 51, Nemunynui – 48, Šarkuvai – 25). Senųjų kaimų pakrantėse stovėdavo dešimtys kuršvalčių su burėmis ar stiebuose padžiautais tinklais. Plaukiota ir mažesnėmis valtimis. Įvairių rūšių kuršvaltės naudotos ne vien žvejybai. Didžiosiomis valtimis rudeniop gabentas šienas iš Nemuno deltos plotų. Savininkai ir kiti kuršvaltes naudojo ir kitokiems kroviniams parplukdyti, gyvuliams perkelti ir kt. Su kuršvaltėmis vykta į prekyvietes, ten gabentos žuvys, užaugintos daržovės ir kt. (liko daugybė atvaizdų: kuršvaltės prie Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos turgaviečių). Kuršių marių pakraščių bei Nemuno deltos gyventojams kuršvaltės ilgai buvo pagrindinė transporto priemonė. II pasaulinio karo pabaigoje iš gimtinių pasitraukiantys žvejai daug kuršvalčių nuskandino mariose ir kt., prikrovę akmenų (tikėtasi netrukus grįžti ir kuršvaltes iškelti). Daug išlikusių kuršvalčių suniokojo atvykėliai kolonistai. Sovietiniam ūkiui kuršvaltės netiko. Apie 1960 m. į Vokietiją išvykus daugeliui dar užsilikusių krašto senųjų žvejų, kuršvaltės visai sunyko. Kelios tikros kuršvaltės teliko muziejuose. Pagal senus, pvz., dabar atkuriamos pavienės kuršvaltės (Budžio klubo narių E. Jonušo, E. Gailiaus, R.Adomavičiaus ir kt. pastangomis).