Teisės šaltinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Hamurapio teisynas - vienas seniausių žinomų teisės šaltinių, teisės istorijos paminklas

Teisės šaltinis – būdas, kuriuo įtvirtinamos (išoriškai išreiškiamos) teisės normos. Tai taisyklės, teorijos, idėjos, teisės aktai, iš kurių kyla teisė, priimami teisiniai sprendimai, kurių pagrindu taikomos normos, sprendžiant teisinius ginčus. Pagal chronologiją gali būti galiojantys ir istoriniai teisės šaltiniai (žr. teisės paminklas).

Istoriškai seniausi teisės šaltiniai yra teisiniai papročiai. Civilinės teisės sistemose pirminiai teisės šaltiniai yra valstybės išleisti įstatymai, konstitucija, tarptautinės sutartys ir (mažiau svarbūs) papročiai. Antriniai šaltiniai yra precedentinė teisė[1] ir teisės doktrina.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Teisės teorijoje išskiriami šie teisės šaltiniai:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Glendon M.A., Gordon M.W., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius, 1993. P.117