Kubilnyčia
| Kubilnyčia | |
|---|---|
 Kubilnyčia 2016 m. vasarį
| |
| Ilgis | 8,0 km |
| Baseino plotas | 21,9 km² |
| Ištakos | Lietuvos–Baltarusijos pasienis |
| Žiotys | Nemunas |
| Šalys | Lietuva, Baltarusija |
 Vikiteka |
Kubilnyčia |
Kubilnyčia, taip pat Kubilnica [1] – upelis, tekantis Druskininkų savivaldybėje, dešinysis Nemuno intakas, pirmasis Lietuvos–Baltarusijos pasienyje.
Kubilnyčia įteka į Nemuną 456,4 km atstumu nuo pastarojo žiočių, Švendubrės kaime, apie 1 km į šiaurę nuo Baltarusijos sienos. Upelio hidrologinis nr. – 10010340,[2] ilgis 8,0 km, baseino plotas 21,9 m².
Kubilnyčios ištakos – pasienio miške Raigardo slėnyje, apie 0,6 km į šiaurę nuo Lietuvos muitinės Raigardo posto kelyje A4 Vilnius–Varėna–Gardinas . Teka į šiaurę tarpumiškiais, vidurupyje pasuka į vakarus. Žemupyje, ties Švendubre, vaga vingiuoja atviru, pelkėtu slėniu, skiria senąją kaimo dalį nuo vadinamųjų Pereselcų. Kaimynystėje yra dirbamų laukų, pievų. Nemuno prieigose, ties kaimo vakariniu pakraščiu, prie Kubilnyčios iš kairės prisijungia Nemunykštis (senvagė), toliau Kubilnyčia išplatėja, sutampa su Nemunykščiu.[3]
Upelyje ir prieigose sovietmečiu vykdyti melioracijos darbai, į jį iškastais šoniniais grioviais suteka pertekliniai vandenys. Dėl nevykdomos melioracijos įrenginių priežiūros (nevalomi ir nešienaujami grioviai), aukštupyje susiformavusi naturali upelio vaga, 1,6-2,0 m pločio, su stačiais šlaitais, apaugusiais žole ir pakibusia velėna. Vyraujantys gruntai – smėliai. Šiame ruože vandens gylis 0,6-0,9 m. Bebrų suręstos užtvankos tvenkia intakų žiotis. Durpinguose krantuose bebrų urvai driekiasi iki 15 m nuo vandens. Žemiau natūrali upelio vaga platėja, šlaitai nuslinkę, dugno plotis 3,0-4,0 m, viršaus plotis iki 18,0 m. Grioviai pasidarę patvenkti, jų dugno ir šlaitų apaugimo laipsnis kasmet vis plečiasi, mažindamas vandens pralaidumą bei sukeldamas grioviuose esančių drenažo žiočių patvanką.
Upelio melioravimo darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1952 m. buvo parengtas Kubilnicos upelio nusausinimo projektas. 1964 m. sudarytas upelio kapitalinio remonto projektas, pagal kurį buvo pagilintas ir paplatintas iki 1,6-2,0 m, keli grioviai taip pat prailginti ir pagilinti. Atskiri plotai upelio prieigose sausinti ir vėliau (1965, 1972 m.), buvo iškasti papildomi grioviai. Darbus vykdė Lazdijų Melioracijos statybos valdyba. Prie upelio prisijungia apie 12 šoninių griovių, kurių ilgis labai įvairus – nuo 200 m iki 3,4 km.
2007 m. duomenimis, kartu su Kubilnica šių vandenų vagos ilgis buvo virš 14 km (tame skaičiuje 6,2 km melioruoto Kubilnicos ruožo). Jų šlaitai daugelyje vietų buvo apaugę įvairaus tankumo krūmais (40 % šlaitų), griovių dugnai uždumblėję (65 %), pažeistos drenažo žiotys bei vandens pralaidos (vamzdžiai). Kritinėje būklėje buvo atsidūrusios kai kurios Kubilnicos upelio ir griovių atkarpos, kurias patvenkė bebrų pastatytos užtvankos.
Upėvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upėvardis yra slaviškos kilmės, su slaviška priesaga -nica. Jo šaknis tikriausiai yra kobil- (dėl sąskambio su lietuvių kubilas galėjo pakisti) ir susijusi su žodžiais lenk. kobyła, kobylica, kobylenic („šakotas medis, užtvara iš medžio, prikalto aštrių kuolų“).[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Hidronimų vardynas. J. Balčikonio komentaras
- ↑ LR upių klasifikatorius
- ↑ Druskininkų miškų urėdija. Kraštovaizdžio draustiniai Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 169