Ksilanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ksilanas
Xylan.svg
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
CAS numeris 9014-63-5
Cheminė formulė (C5H8O5)n
Molinė masė
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda
Lydymosi t°
Virimo t°
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O vandenyje netirpus
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi grupė
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Ksilanas (angl. xylan) – viena iš hemiceliuliozių, kurios yra augalų ir kai kurių dumblių ląstelių sienelių komponentai. Ksilanai yra polisacharidai, kurių monomerai yra ksilozės (viena iš pentozių) liekanos – daugiausia β-D-ksilozės, sujungtos panašiai kaip gliukozės liekanos celiuliozėje.

Paprastai ksilanai lapuočių medienoje sudaro 10-35% hemiceliuliozėse, spygliuočių medienoje – 10-15%. Pagrindinis ksilanų komponentas lapuočiuose yra O-acetil-4-O-metilgliukuronoksilanas, o spygliuočiuose – arabino-4-O-metilgliukuronoksilanas. Spygliuočių ksilanai nuo lapuočių ksilanų daugiausia skiriasi tuo, kad neturi acetilo grupių ir turi arabinozės liekanų, prijungtų α-(1,3)-glikozidiniais ryšiais prie ksilano skeleto.[1]

Kai kurie žaliadumbliai turi ksilanų, ypač makrofitiniai sifoniniai dumbliai, kuriuose ksilanas pakeičia celiuliozę. Panašiai jis pakeičia celiuliozę kai kurių raudondumblių ląstelių sienelių vidiniame sluoksnyje.

Iš ksilano gaminami ksilooligosacharidai yra laikomi angl. functional food ('funkcinis maistas') arba dietinėmis skaidulomis (angl. dietary fibers).[2] Mielėse atrastas fermentas, kuris ksilaną verčia vien į ksilooligosacharidus.[3]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (2006) Handbook of pulp. Weinheim, Germany: Wiley-VCH Verlag GmbH & Co. KGaA, 28-30. ISBN 978-3-527-30999-3.
  2. „Xylooligosaccharides: properties and production technologies“. Electron. J. Environ. Agric. Food Chem, 2 (1), 230–232 (2003). 
  3. „Biochemical characterization of two xylanases from yeast Pseudozyma hubeiensis producing only xylooligosaccharides“. Bioresource Technology, 100 (24), 6488–6495 (2009). DOI:10.1016/j.biortech.2009.07.064.