Krūminė viksva
Carex otrubae | ||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Krūminė viksva (Carex otrubae) | ||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Binomas | ||||||||||||||
Carex cuprina (Sándor ex Heuff.) Nendtv. ex A.Kern., 1863 | ||||||||||||||
Sinonimai | ||||||||||||||
Soják
|
Krūminė viksva (Carex otrubae) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiametis pilkšvai žalias retakeris 50– 70 cm aukščio trumpą šakniastiebį išauginantis augalas. Stiebai statūs tribriauniai, jų briaunos labai siaurai spanuotos, nuo pat pamato aštrios, šonai įdubę, pamatinės makštys šviesesnės negu lapinės viksvos, jų kraštai neišsisklaidę. Lapai plokšti siauresni negu lapinės viksvos, 3– 5 mm pločio, jų apatinė pusė skiauterėta, kraštai šiurkštūs. Žiedynas palyginti reta, pertraukta, pailga dažnai šakota, 3– 4 cm ilgio, blyškiai aba gelsvai žalia varpa, susidedanti iš 5– 10 kiaušiniškų, iki 1 cm ilgio varpučių; žiedynlapiai ilgi, siauri. Pažiedės kiaušiniškos, spygliškai nusmailėjusios, blyškiai rusvos arba balzganos, turi žalią ruoželį per vidurį. Maišeliai žalsvi arba gelsvi rudi, 4–4,5 mm ilgio, ilgesni už pažiedes, šiaudų spalvos, blizgantys, su neryškiomis gyslomis abiejose pusėse, laipsniškai nusmailėdami, užsibaigia gana ilgu, truputį kūgišku, nesparnuotu, bet pakraščiais smulkiai dantytu, iš priekio ir užpakalio negiliai skeltu, dvidančiu snapeliu.
Žydi gegužės – birželio mėnesiais. Hemikriptofitas.
Augavietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Auga pelkėtose ir šlapiose pievose, šviesiuose supelkėjusiuose miškuose, krūmuose.
Paplitimas Lietuvoje: Gana reta. Iki šiol rastas nedaugelyje vietų: A. Freda (Kauno apyl.), Garmiškių km. (Kaišiadorių raj.) Liūliškių km. (Marijampolės raj.), Lukšių medelynas (Alytaus raj.), Mediniškių km. (Radviliškio raj.), Žiežmarių apyl. (Kaišiadorių raj.). Kadangi augalas yra labai panašus į Lapinę viksvą (Carex vulpina L.), o iš dalies ir į Carex contigua Hoppe ir nuo jų dažnai neskiriamos tai paplitimas dar mažai teištirtas.
Bendras paplitimas: Pietų Skandinavija, Vakarų ir Pietų Europa, europinės Rusijos dalies vakariniai pietiniai rajonai, Krymas, Kaukazas, Vidurinės Azijos pietrytiniai ir pietiniai rajonai, Mažoji Azija, Šiaurės Iranas. Priklauso europiniam floros elementui.
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vartojamas pynimo darbams. Yra nurodymų, kad pasižymi pluoštinėmis savybėmis.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.