Krymo kraštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Крымский край
Krymo kraštas
Red flag.svg
1918 – 1919 Red flag.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Sostinė Simferopolis
Valdymo forma Respublika
premjeras
 1918-06-25 — 1918-11-15 Matvejus Sulkevičius
 1918-11-15 — 1919 m. balandis Solomonas Krymas
Era Rusijos pilietinis karas
 - pirmos vyriausybės veiklos pradžia 1918 m. birželio 25 d. d.
 - Krymą užėmė Raudonoji Armija 1919 m. balandžio 2 d.

Krymo kraštas (rus. Крымский край) – valstybinis darinys 1918-1919 m., autonominė sritis Krymo pusiasalyje. Vadovavo dvi skirtingos vyriausybės (rus. Крымское краевое правительство) – pirma provokiška M. Sulkevičiaus (1918 m. birželio 25 d. – lapkričio 15 d.) ir antroji žemietiška S. Krymo vyriausybė (1918 m. lapkričio 15 d. – 1919 m. balandis).

Sulkevičiaus vyriausybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriausybės sudėtis[1]:

  • premjeras, vidaus ir karo reikalų ministras – generolas Matvejus Sulkevičius
  • užsienio reikalų ministras – Dž. Seidametas
  • finansų ministras – grafas V.S. Tatiščevas
  • žemdirbystės ministras – vokietis kolonistas T. Rapas
  • susisiekimo kelių ministras – inžinierius generolas majoras L. Fridmanas
  • liaudies švietimo ministras – žemvaldys V. Nalbandovas

Ministrų kabineto sudėtis keitėsi.

Deklaracijoje „Krymo gyventojams“ buvo skelbiamas pusiasalio savarankiškumas, įvesta Krymo pilietybė ir valstybės simbolika. Buvo iškeltas uždavinys sukurti savo ginkluotąsias pajėgas ir piniginį vienetą. Sostinė buvo paskelbtas Simferopolis. Buvo įvestos trys valstybinės kalbosrusų, Krymo totorių ir vokiečių. Buvo atkuriama nuosavybė.

Visą vyriausybės veiklą visiškai prižiūrėjo vokiečių okupacinė vadovybė.[2] 1918 m. liepą vyriausybinė delegacija, vadovaujama V. Tatiščevo, aplankė Berlyną, siekdami kad Vokietijos vyriausybė pripažintų Krymo krašto nepriklausomybę nuo Ukrainos, suteiktų paskolą ir užmegztų prekybinius Vokietijos ir Krymo ryšius. Neoficialiai Vokietijos vyriausybei buvo perduotas Krymo totorių direktorijos raštas apie Krymo chanato (kurį globotų Vokietija ir Turkija) sukūrimą. Berlynas šių pasiūlymų nepalaikė.[2].

Krymo krašto vyriausybės santykiai su Pavelo Skoropadskio Ukrainos vyriausybe iš pat pradžių nesiklostė. Sulkevičius interviu vienam Jaltos laikraščiui sakė:[2]: „Mano vyriausybė buvo nei už Ukrainą, nei prieš, o tik siekė užmegzti gerus kaimyninius santykius /.../. Po to, kai aš pranešiau Kijevui apie savo naują paskyrimą, nelauktai gavau Ukrainos vyriausybės telegramą ukrainiečių kalba, adresuotą man kaip „gubernijos seniūnui“. Aš atsakiau, kad aš ne seniūnas, o savarankiško krašto vyriausybės vadovas, ir kad prašau užmegzti ryšius tarp mūsų bendra kalba – rusų kalba. Šį mano atsakymą Kijevas pavadino „diplomatinių santykių nutraukimu“. Mes, Krymo vyriausybė, pasiuntėme į Kijevą įgaliotinį ekonominei sutarčiai sudaryti, bet ten atsirėmėme į absoliučiai uždarytas duris.“

Rugsėjo-spalio mėnesiais Kijeve vyko Krymo ir Ukrainos derybos. Ukrainos delegacija pasiūlė Krymui įeiti į Ukrainos sudėtį kaip autonomijai su labai plačiomis teisėmis. Krymo delegacija pateikė kontrapasiūlymą sudaryti federacinę sąjungą. Derybose sutarimo nepasiekė.

Sulkevičius, vokiečių perspėtas apie netrukus įvyksiančią jų evakuaciją, kreipėsi pagalbos į generolą A. Denikiną. Denikinas atsisakė padėti, nes Krymo vadovybė yra provokiška ir separatistinė.[2].

Sulkevičiaus vyriausybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Krymo pasitraukus vokiečių kariuomenei Sulkevičiaus vyriausybė 1918 m. lapkričio 15 d.[3] taikiai perdavė valdžią Solomono Krymo vadovaujamai vyriausybei. S. Krymą, Krymo karaimą, buvusį kadetų partijos atstovą, išrinko Krymo žemietija.

Šios vyriausybės užsienio reikalų ministras buvo buvęs kadetas Maksimas Vinaveris, o teisingumo ministras – Vladimiras Nabokovas[4].

1919 m. balandžio 2 d. Raudonoji Armija užėmė Simferopolį, ir antroji Krymo krašto vyriausybė žlugo. Buvo įkurta Krymo Tarybų Socialistinė Respublika, kurią 1919 m. panaikino Krymą užėmę Denikino vadovaujami baltagvardiečiai. Baltieji, kuriems vėliau vadovavo Denikiną pakeitęs Piotras Vrangelis, Krymą išlaikė iki 1920 m. lapkričio.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Оболенский В. А. Моя жизнь. Мои современники. Париж: YMCA-PRESS. 1988. C. 598.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Александр Пученков «Независимый Крым в 1918 году»
  3. Brian Boyd. Vladimir Nabokov: The Russian Years. Princeton University Press, 1993. p. 154.
  4. Rašytojo Vladimiro Nabokovo tėvas