Prielaida

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Prielaida – pradinis samprotavimo teiginys, kuriuo remiamasi darant išvadą. Prielaida gali būti bet kuris empirinio patyrimo teiginys apie faktą, postulatas, apibrėžimas, dėsnis ar principas.

Pavartojus kurią nors išvedimo taisyklę, iš prielaidos išvada gaunama tiesiogiai arba netiesiogiai. Samprotaujant prielaida neįrodinėjama, ji laikoma daugiau ar mažiau pagrįsta. Pradinės aksiominio tipo dedukcinių sistemų prielaidos vadinamos aksiomomis. Jeigu sistemoje išvedimo veiksmas yra materialioji implikacija, teisingą išvadą galima gauti iš teisingų, klaidingų, tikėtinų bei kitokio pobūdžio teiginių.

Argumentu vadinama įrodymų prielaida.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Prielaida. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 199 psl.