Kriaučiaus akmuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°32′44″ š. pl. 22°45′40″ r. ilg. / 55.54556°š. pl. 22.76111°r. ilg. / 55.54556; 22.76111

Kriaučiaus akmuo

Kriaučiaus akmuo – masyvus riedulys Kelmės rajone, Pakražančio seniūnijoje, Vileikių kaime. Riedulys guli plyname ariamame lauke, prie KražiųJauniškės kelio, beveik ant aptakios 157 m aukščio kalvos viršaus. Šis riedulys yra trečias pagal dydį Lietuvoje. Gamtos paminklu paskelbtas 1990 m.

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Riedulio ilgis – 7,84 m, plotis – 7,65 m, aukštis – > 4 m, didžiausia horizontali apimtis – 23,2 m. Riedulio forma netaisyklinga, iš viršaus žvelgiant šiek tiek trikampiška, palyginti neblogai apzulinta; paviršius gana aptakus, turi, parvelkant riedulį, su storais lynais apibrūžintų vietų. Riedulį sudaranti uoliena – biotitinis-granitinis granitogneisas, melsvai pilkas su rusvom, rausvom dėmėm. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas, mikroklinas, kvarcas, granatas ir biotitas, cirkonas, apatitas. Kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – iki 25 mm, kvarco – iki 5 mm, plagioklazo – 0,1-5 mm, granato ir biotito – iki 2 mm.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis riedulys (tiksliau virš žemės paviršiaus prasikišusi nedidelė viršutinė jo dalis) vietos gyventojams buvo senai žinoma. Tačiau tik 1974 m. čia dirbę melioratoriai pirmąkart buldozeriu prastumdė žemę ir plačiau atidengė riedulio nugarą. 1985 m. akmuo dar labiau buvo atkastas, užsimota jį žūtbūt iškelti į paviršių, paskelbti gamtos paminklu, padaryti prieinamu lankytojams. Keletą metų niekaip nepavyko iš vietos pajudinti apie 600 tonų sveriančio riedulio. 1989 m., panaudojus iš Mažeikių naftos gamyklos pasiskolintus skriemulių blokus su rankos storumo lynais ir dviem į žemę įkasamais inkarais, pavyko riedulį ištempti į paviršių ir nuvilkti iki artimiausios Vileikių kaimo kalvelės.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]