Kontratenoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Balso tipas
Moterų balsai
Sopranas
Mecosopranas
Kontraltas

Vyrų balsai

Kontratenoras
Tenoras
Baritonas
Bosas

Kontratenoras [↗ kontra... + it. tenore 'tenoras'] – XIV–XV a. vokalinės muzikos kūrinių trečiasis balsas (šalia tenoro ir diskanto) ir labai retas balso tipas, pats aukščiausias iš vyrų operinių balsų, kurio diapazonas apima nuo mažosios oktavos „do“ natos iki antrosios oktavos „mi“ natos. Kontratenoru vadinamas ir dainininkas, dainuojantis tokiu balsu. Paprastai po balso mutacijos berniuko balsas pažemėja viena oktava, tačiau kontratenorui, net ir mutavus balsui (paprastai – diskanto), išlieka viršutinis registras.

Kontratenorai skirstomi į sopraninus (kitaip dar vadinamus sopranistais) ir altinus. Kontratenoras dažnai neteisingai painiojamas su falcetu (kuris yra iš prigimties aukštas, bet neišlavintas vyro balsas).

Lietuvoje žinomas kontratenoras – Viktoras Gerasimovas (sopraninas)[1][2].

Žymiausi pasaulio kontratenorai – Philippe Jaroussky, Michael Maniaci, James Bowman, Alfred Deller, Jorge Cano, Aris Christofellis. Pop muzikoje vienas geriausiai žinomų kontratenorų – grupės „Bee Gees“ vokalistas Barry Gibb.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]