Kontraltas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Balso tipas
Moterų balsai
Sopranas
Mecosopranas
Kontraltas

Vyrų balsai

Kontratenoras
Tenoras
Baritonas
Bosas

Kontraltas (it. contralto) – žemiausias moterų balsas, turintis tamsų, sodrų tembrą. Diapazonas – mažosios oktavos fa – antrosios oktavos fa (sol). Kartais skiriamos šios kontralto rūšys: koloratūriniai (praktiškai vadinami mecosopranais), lyriniai ir dramatiniai. Kontraltas – labai retas balsas, daugiau vertinamas moterų choruose nei operoje.

Pedagoginėje praktikoje dažnai kontraltui išplečiamas diapazonas iki antros oktavos la (si) ir jis tampa mecosopranu. Dėl šių pastangų iškyla grėsmė balso ilgaamžiškumui.

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Žymiausi kontraltai: Kathleen Ferrier, Marian Anderson, Karen Clark, Tatiana Ilina, Eula Beal, Ewa Podleś, Bernardette Manca di Nissa, Ilona Viselgaitė. Kontraltas Marilyn Horne savo balsą išlavino iki korolatūrinio mecosoprano aukštumų.

Žymiausios kontralto partijos operoje:

  • Vania M. Glinkos operoje „Ivanas Susainas“ („Gyvenimas už carą“);
  • Ratmiras M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“;
  • Končiakovna iš A. Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“;
  • Polina P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“;
  • Olga P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“;
  • Tankredas Dž. Rosinio operoje „Tankredas“;
  • Ulrika Dž. Verdžio operoje „Kaukių balius“;
  • Madlena Dž. Verdžio operoje „Rigoeltas“;
  • Baba A. Menotti operoje „Mediumas“.