Konstantinas Paustovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Konstantinas Paustovskis
Paustovsky.jpg
Konstantinas Paustovskis
Gimė: 1892 m. gegužės 31 d.
Maskva
Mirė: 1968 m. liepos 14 d. (76 metai)
Maskva
Veikla: rusų rašytojas
Commons-logo.svg Vikiteka: Konstantinas PaustovskisVikiteka

Konstantinas Paustovskis (1892 m. gegužės 31 d. Maskvoje – 1968 m. liepos 14 d. Maskvoje) – rusų rašytojas.[1] Buvo du kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1892 m. gegužės 31 d. Buvo vienas iš keturių vaikų, jauniausias iš trijų brolių. 1898 m. šeima persikėlė gyventi į Kijevą. Nuo 1904 m. mokėsi pirmojoje Kijevo gimnazijoje. Tuo metu išleido pirmuosius apsakymus. 1912 m. įstojo į Kijevo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, kuriame mokėsi dvejus metus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pervažiavo į Maskvą. Dėl sunkios materialinės padėties dirbo tramvajaus konduktoriumi, sanitaru Rusijos kariuomenės traukiniuose. Po 1915 m. vasarą įvykusių abiejų brolių žūčių kare, dirbo kelių vakarinės Rusijos miestų gamyklose. Po Vasario revoliucijos dirbo laikraščių reporteriu. Rusijos pilietinio karo metu gyveno Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane. Nuo 1923 m. vėl grįžo į Maskvą, dirbo Rusijos telegrafo agentūroje „ROSTA“, vėliau „Pravdos“ laikraštyje. Nuo 1930 m. spausdino kūrinius žurnale „30 dienų“. Daug keliavo po šalį. Kelionių įspūdžius, šalyje tuo metu vykdytas didžiąsias statybas aprašė savo kūryboje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dirbo karo korespondentu. Vėliau buvo evakuotas į Almatą, gyveno Barnaule, kur parašė kelis apsakymus. Po karo vėl gyveno Maskvoje. Vadovavo M. Gorkio Literatūros instituto prozos seminarui. Nuo 1946 m. iki 1963 m. išleido šešių dalių autobiografinę epopėją. Lankėsi daugelyje Europos valstybių. 1965 m. išleido apybraižą apie Lietuvą „Greičio vėjas“. 1965 m. ir 1967 m. buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai.

1965 m. rudenį palaikė rusų rašytojus A. Siniavskį ir J. Danielių, jų teismo proceso metu. 1966 m. vasario 14 d. pasirašė 25 mokslo, meno ir literatūros veikėjų atvirą laišką L. Brežnevui, kuriame buvo pasisakoma prieš J. Stalino reabilitaciją.

Paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgo. Mirė 1968 m. liepos 14 d.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybai būdingas lyriškumas, vaizdinga kalba, romantinė nuotaika.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pateikti kūriniai, išleisti lietuvių kalba.

  • Kara Bugazas (1935 m.)
  • Kolchidė (1948 m.)
  • Apysaka apie miškus (1950 m.)
  • Aukso rožė (1958 m.)
  • Prabėgę metai (1959 m.)
  • Nerami jaunystė (1960 m.)
  • Nežinomojo amžiaus pradžia (1961 m.)
  • Didžiųjų lūkesčių metai (1962 m.)
  • Šuolis į pietus (1963 m.)
  • Klajonių knyga (1966 m.)
  • Sidabriniai debesys (1974 m.)
  • Ištvinusios upės (1981 m.)
  • Dovana (1989 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Paustovskij Konstantin (Konstantinas Paustovskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 663 psl.