Kinijos-Tibeto karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kinijos-Tibeto karas
Data 19301932
Vieta Činghai, Sikang, Tibetas
Rezultatas Kinijos Respublikos pergalė
Kariaujančios pusės
Kinijos Respublikos vėliava Kinijos Respublika Tibeto vėliava Tibetas
Vadovai ir kariniai vadai
Kinijos Respublika Chiang Kai-shek

Kinijos Respublika Ma Fuxiang
Kinijos Respublika Ma Lin
Kinijos Respublika Ma Bufang
Kinijos Respublika Ma Biao
Kinijos Respublika Liu Wenhui
Kinijos Respublika Ma Xiao
Kinijos Respublika Ma Zhanhai 

Tibetas Dalai Lama XIII
Pajėgos
Flag of the Republic of China Army.svg Nacionalinė revoliucinė armija, sudaryta iš:
* Činghai kelių tūkst. kinų musulmonų armijos
* Sičuano kelių tūkst. hanių armijos
nežinoma
Nuostoliai
nežinomi nežinomi, bet dideli

Kinijos-Tibeto karas – karinis konfliktas, vykęs 19301932 m. tarp vakarų Kinijos karo vadų, palaikiusių Kinijos Respublikos vyriausybę, ir Tibeto, paskelbusio nepriklausomybę po 1911 m. vykusios Sinhai revoliucijos.

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors visos kinų vyriausybės laikė Tibetą Kinijos dalimi, centrinė kinų valdžia neturėjo galimybės jį prisijungti ginkluota jėga dėl vykusios kovos dėl valdžios karo vadų laikotarpio Kinijoje. Po susirėmimų tarp tibetiečių ir kinų kariuomenių 19171918 m. laikinoji skiriamoji linija buvo pravesta Jangdzės upės aukštupiu. Skiriamosios linijos zonoje nei Pekinas, nei Nankinas, nei Lasa neturėjo ypatingos įtakos, o vietinės gentys ir karo vadai veikė savo nuožiūra.

Karo veiksmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tibetiečiais apgyvendinto, tačiau nekontroliuojamo Tibeto vyriausybės Beri rajono valdytojas užgrobė Nyainrong vienuolyną. Jo lama atsikovojo vienuolyną su Dhargyä vienuolių pagalba. 1930 m. birželio mėn. Beri valdytojas kreipėsi pagalbos į kinų karo vadą Liu Wenhui – Sikang provincijos gubernatorių. Liu Wenhui kariuomenė greitai išvarė Dhargyä vienuolius, kurie savo ruožtu paprašė paramos Lasoje. Tibeto armija įsiveržė į Beri ir nugalėjo kinų pajėgas. Kinijos mongolų ir tibetiečių reikalų komiteto vadovas Ma Fuxiang pasiuntė telegramą Tang Kesan – Guomindano atstovui Sikango provincijoje – su pavedimu pasiekti paliaubas, tačiau to padaryti nepavyko.

Įkvėpta sėkmės Tibeto vyriausybė nusprendė užimti ir kitus tibetiečiais apgyvendintus rajonus. 1932 m. Tibeto kariuomenė įsiveržė į Yushu, esantį Činghai provincijos pietuose. Tačiau Činghai gubernatorius Ma Bufang sumušė tibetiečių armiją ir išvarė ją iš Činghai. Koordinuodamas savo kariuomenės veiksmus su Ma Bufang pajėgomis, Liu Wenhui taip pat pabandė pereiti į kontrpuolimą ir išvarė tibetiečius iš kelių kitų vietovių. Iki 1932 m. rugpjūčio mėn. kinų puolimas buvo toks sėkmingas, kad Dalai Lama kreipėsi pagalbos į Britų Indijos vyriausybę. Spaudžiant britams kinų Nankino vyriausybė davė įsakymą nutraukti ugnį.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1933 m. Ma ir Liu pasirašė su Tibetu paliaubų sutartį. Daugiau tibetiečių pajėgos nebekirto Jangdzės upės.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]