Karo vadų laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pagrindinių karo vadų kontroliuojamos teritorijos 1925 m. Mėlynai pažymėtos Guomindano ir su juo susijusių karo vadų kontroliuojamos teritorijos

Karo vadų laikotarpis yra Kinijos Respublikos istorijos periodas nuo 1916 iki 1928 m., kai šalis buvo padalinta tarp įvairių karinių klikų. Laikotarpis prasidėjo po Juan Šikajaus mirties ir baigėsi Šiaurės ekspedicija, po kurios prasidėjo „Nankino dešimtmetis“.

Ištakos[taisyti | redaguoti kodą]

Čing dinastija neturėjo nacionalinės armijos, o naudojo regionines armijas, kurios nebuvo vienodos. Galingiausia armija buvo šiaurėje besibazuojanti Beiyang armija, kuri buvo geriausiai apmokyta ir turėjo modernią ginkluotę. Karininkai buvo lojalūs savo vadovams ir sudarė klikas, besiremiančias geografiniu išsidėstymu ir bendra mokymosi karinėse mokyklose patirtimi. Daliniai buvo sudaryti iš tos pačios provincijos vyrų, kad kiltų mažiau problemų dėl skirtingų dialektų, o tuo pačiu sudarė sąlygas regionalistinėms tendencijoms.

Xinhai revoliucija 1911 m. pradėjo sumaištį pietinėje Kinijoje. Sukilėlių kariuomenė sudarė laikinąją vyriausybę Nakine, kuriai vadovavo Sun Jatsenas. 1916 m. pabaigoje pietuose buvo 2 pagrindinės karinės grupuotės. Kitose provincijose realią valdžią taip pat įgijo buvę imperijos generolai. Ginkluotų grupių skaičius sparčiai didėjo. 1914 m. visoje Kinijoje buvo 457 000 karių. 1918 m. jų jau buvo 850 000, kurių dauguma buvo samdiniai. Karo vadai skatino opiumo auginimą – 1919 m. tam buvo skiriama 3 % žemės naudmenų, o 1929 m. jau 20 %.