Nebylusis kinas

Čarlis Čaplinas nebyliajame filme „Aukso karštinė“ (1925).

Nebylusis kinas – kino filmas be fonogramos. Tokie filmai buvo kuriami kino vystymosi pradžioje, nuo 1895 m. (kinematografo išradimo), kai technologijų lygis dar buvo per žemas, kad būtų buvę praktiška kurti garsinius filmus. Nebyliajame kine įgarsinimo nebuvimą kompensuodavo paaiškinamieji titrai, perdėta aktorių kūno kalba ir gyva muzika kino seansų metu. Po miuziklo „Džiazo dainininkas“ („The Jazz Singer“, 1927) pastatymo garsinis kinas išpopuliarėjo ir nebylusis beveik išnyko. Atsiradus garsiniam kinui dauguma filmų platintojų nusprendė, jog nebyliojo kino juostas saugoti beprasmiška ir didžiąją jų dalį sunaikino. Šiandien yra išlikę ne daugiau kaip 25 % to laikotarpio nebyliųjų filmų.

Garsiausi nebyliojo kino filmai

Tarp 15-os garsiausių pasaulio filmų, padariusių įtaką XX a. kinematografijai, trys iš jų yra nebyliojo kino šedevrai:

• Amerikiečių režisieriaus D. V. Grifito epas „Tautos gimimas“ („The Birth of a Nation“, 1915). Nors filmas 3-jų valandų trukmės, kinematografijos istorijoje jis tapo pirmuoju pelningumo rekordininku – D. Grifitas gavo maždaug 1 milijoną grynojo pelno. Filmas dažnai kritikuojamas dėl neslepiamo rasizmo ir kukluksklano propagandos.
• Rygiečio S. Eizenšteino 1925 m. Rusijoje pastatytas filmas „Šarvuotis „Potiomkinas“ apie 1905 m. Rusijos revoliucijos metu vykusį jūreivių maištą ir jo nuslopinimą. Tais laikais filmas visiškai pakeitė supratimą apie kino montažą.
• Vokietijoje 1927 m. režisieriaus F. Lango pastatyta antiutopija „Metropolis“ („Metropolis“). Iki šiol jaučiama šio filmo įtaka fantastinių filmų žanrui ir įsivaizdavimui apie būsimą civilizaciją. „Metropolis“ vadintas tiek kvailiausiu visų laikų filmu, tiek apibūdintas kaip „Viena didžiausių kada nors kine sukurtų beprotybių“. Filme dalyvavo 37 000 statistų, ir šių dienų verte filmo biudžetą sudarė 200 milijonų dolerių.