Kijevo apgultis (1416)
| Kijevo apgultis (1416) | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 | |||||||
| |||||||
| Priešininkai | |||||||
.svg){kind=small} LDK
|
 Aukso Orda
| ||||||
| Vadai | |||||||
| Edygėjus | |||||||
Kijevo apgultis (1416 m.) – 1416 m. birželio mėn. įvykęs mūšis tarp Aukso ordos emyro Edygėjaus kariuomenės ir Kijevą gynusių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pajėgų, pasibaigęs Kijevo užėmimu ir išplėšimu.
Mūšio priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mūšis buvo vienu iš ilgos Ordos ir Lietuvos konfrontacijos epizodų, trukusių nuo XIV a. dešimtojo iki XV a. antrojo dešimtmečio. Jo priežastys siejamos su Vytauto bandymais kištis į Ordoje vykusią kovą dėl valdžios ir teika parama Tochtamyšo palikuonims, su kuriais konfliktavo Edigejus. Labiausiai tikėtina, kad Kijevas buvo Tochtamyšo palikuonių operacijų bazė, ir Vytautas čia įkurdino savo statytinius, siekusius įsitvirtinti ordoje.
Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šį kartą totoriai smogė ne iš pietryčių, kaip ankstesnių mongolų antpuolių metu, o iš pietų. Remiantis Livonijos magistrato Landerio fon Spanheimo pranešimu, Ordos pajėgos užėmė Svinos Hordos (tikriausiai Zvenigorodo) miestą ir pilį, taip pat apgulė kitus miestus. Miesto gynėjų buvo nedaug, yra duomenų, kad miestą gynė ir lenkų dalinys, kurių pagalbos teko prašyti sužinojus apie artėjančius priešus.[1]
Tiksli mūšio data neužfiksuota. Birželio mėnesį, po neilgos apsiausties miestas buvo užimtas beveik visiškai sudegintas. Vienintelė miesto dalis, kurios totoriams nepavyko užimti, buvo Kijevo pilis. (metraštyje nurodoma: „но єдиначє ꙁамкꙋ тогда нє можє взѧти въ Кыѥвѣ“ – "tik pilies nepavyko užimti).[2]
Mūšio pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Užpuolikai sunaikino Podolį ir Aukštutinį miestą, sugriovė Kijevo Pečiorų vienuolyną. Ordos pajėgos sunaikino Kijevo rotondą,[3] greičiausiai buvo apgadinta ir šv. Sofijos katedra.[4]
Miestas buvo antpuolio attrodė taip, kad Gustyno kronikoje buvo įrašyta: „Kijevas iki šių dienų prarado savo grožį, ir net iki šių dienų negali būti toks“ (sen. rus. „ꙍттолє Киѥвъ погꙋби красотꙋ свою, и дажє досєлє ꙋжє нє можє быти таковъ“).[2]
1416 m. Kijevas nukentėjo kiek mažiau nei po itin didelio 1240 m. antpuolio.[5] Archyviniuose dokumentuose minima, kad kartu su Kyjivu nukentėjo ir daug aplinkinių kaimų. Nemažai Kijevo gyventojų ordos pajęgos išsivarė į vergiją (yasyr – karo belaisviai, skirti parduoti į vergiją).
Iš nusiaubto miesto Vilnių persikėlė Vytauto paskirtas naujasis Kijevo ir visos Rusijos stačiatikių metropolitas Grigorijus Camblakas.[6] .
Kitais metais Edygėjus surengė niokojantį reidą į Podolę. 1419 m. prie Saraičiko miesto Tochtamyšo sūnūs, keršydami už šiuos pralaimėjimus, nužudė Edygėjų.
Taip pat žr[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ПСРЛ (Густынская летопись). — СПб., 1843. — Т. 2.
- (RU) Горелик М. Оружие Ворсклинской битвы // Цейхгауз. – 1993. – № 3.
- (RU) Измайлов И. Битва на Ворскле. 1399. Звёздный час эмира Идегея… // Цейхгауз. – 1993. – № 3.
- (UA) Ивакин Г. Ю. Історичний розвиток Києва XIII — середина XVI ст. — К., 1996.
- (RU) Мыськов Е. П. Политическая история Золотой Орды (1236–1313 гг.). – Волгоград: Издательство Волгоградского государственного университета, 2003. – 178 с.
- (RU) Сахаров Н.А. Битва на Сити в летописях, преданиях, литературе. Заметки на полях. – Издатель Александр Рутман, 2008.
- (RU) Шабульдо Ф. М. Земли Юго-Западной Руси в составе Великого княжества Литовского. – Киев, 1987.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Гулевич В .П. Татары в кругу высокой европейской политики на церковном соборе в Констанце Archyvuota kopija 2024-02-01 iš Wayback Machine projekto. [in:] Studia historica Europae Orientalis – Исследования по истории Восточной Европы. Научный сборник. Вып. 10. Минск РИВШ, 2017. – С. 65.
- ↑ 2,0 2,1 Густынская летопись
- ↑ Ивакин, 1996:113-4.
- ↑ Ивакин, 1996:123.
- ↑ Ивакин, 1996:173, 189.
- ↑ Ивакин, 1996:91.