Kijevo apgultis (1240)
| Kijevo apgultis (1240) | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
.png) Kijevo apiplėšimas 1240 m. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Mongolų imperija |  Haličo-Voluinės kunigaikštystė
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Batijus | Vaivada Dmitrijus | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| Nežinoma | ~1000 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Nežinoma | ~48 000 žuvusiųjų (įskaitant civilius) | ||||||
Kijevo apgultis – 1240 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 6 d. vykusi Kijevo apgultis, kuri baigėsi mongolų pergale. Tai buvo didelis moralinis ir karinis smūgis Haličo-Voluinės kunigaikštystei ir leido Batijui tęsti žygį į vakarus, į Europą.[1]
Istorinis kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1237 m. pabaigoje Batijus ir mongolai invaziją pradėjo užkariaudami Riazanės kunigaikštystę šiaurės rytų Rusioje.[2][3] 1238 m. mongolai patraukė į pietvakarius ir sugriovė Vladimiro ir Kozelsko miestus. 1239 m. jie užėmė Perejaslavą ir Černigovą, siekdami Kijevo miesto.[4][3]
Kai mongolai pasiuntė į Kijevą kelis pasiuntinius reikalauti pasiduoti, Michailas Vsevolodovičius, o vėliau Dmitrijus jiems įvykdė mirties bausmę.[5][6]
Kitais metais Batijaus kariuomenė, kuriai taktiškai vadovavo didysis mongolų generolas Subutajus, pasiekė Kijevą. Tuo metu miestą valdė Haličo-Voluinės kunigaikštystė. Vyriausiasis vadas Kijeve buvo vaivada Dmitrijus, o Danielius Haličietis tuo metu buvo Vengrijoje ir siekė sudaryti karinę sąjungą, kad užkirstų kelią invazijai.
Apgultis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prie miesto priartėjo Batijaus pusbrolio Monkės vadovaujama avangardo kariuomenė. Monkė, matyt, sužavėtas Kijevo didybės, pasiūlė miestui pasidavimo sąlygas, tačiau jo pasiuntiniai buvo nužudyti.[7] Mongolai nusprendė pulti miestą. Batijus sunaikino Rusios vasalų pajėgas, kurios buvo pakeliui į Kijevą,[8] o visa mongolų kariuomenė stovyklavo už miesto vartų ir prisijungė prie Monkės kariuomenės.
Lapkričio 28 d. mongolai pastatė katapultas prie vienų iš trijų senojo Kijevo vartų, kur medžiai augo beveik iki pat miesto sienų.[9] Tada mongolai pradėjo kelias dienas trukusį bombardavimą. Gruodžio 6 d. buvo pralaužtos Kijevo sienos, po to gatvėse vyko kirstynės. Kijeviečiai patyrė didelių nuostolių, o Dimitrijus sužeistas strėle.[4]
Atėjus nakčiai, mongolai laikėsi savo pozicijų, o kijeviečiai pasitraukė į centrinę miesto dalį. Daugybė žmonių susirinko į Dešimtinės cerkvę. Kitą dieną, kai mongolai pradėjo paskutinį puolimą, cerkvės balkonas sugriuvo nuo ant jo stovinčių žmonių svorio ir daugelį prispaudė. Mongolams laimėjus mūšį, jie apiplėšė Kijevą. Dauguma gyventojų buvo išžudyti.[3] Iš 50 000 gyventojų prieš invaziją išgyveno apie 2 000.[10] Didžioji miesto dalis sudegė, iš keturiasdešimties pagrindinių pastatų liko stovėti tik šeši. Tačiau Dimitrijaus už drąsą pasigailėta.[4]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Janet Martin Medieval Russia, 980–1584, p. 139
- ↑ Dowling, Timothy (2015). Russia at War: from the Mongol Conquest to Afghanistan, Chechnya, and Beyond. ABC-CLIO. p. 537.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Turnbull, Stephen (2003). Genghis Khan and the Mongol Conquests 1190–1400. Oxford, Great Britain: Osprey Publishing. pp. 45–49.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Perfecky, George (1973). The Hypatian Codex. Munich, Germany: Wilhelm Fink Publishing House. pp. 43–49.
- ↑ The Mongols by Stephen Turnbull, p. 81
- ↑ Roux, Jean-Paul (2003). Genghis Khan and the Mongol Empire. "Abrams Discoveries" series. New York: Harry N. Abrams. p. 131.
- ↑ Charles Halperin – The Tatar Yoke, p. 43
- ↑ V. Minorksy – „The Alān Capital Magas and the Mongol Campaigns“, Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London, Vol. 14, No. 2 (1952), pp. 221–238
- ↑ Alexander V. Maiorov (2016). „The Mongolian Capture of Kiev: The Two Dates“. The Slavonic and East European Review. 94 (4): 702. doi:10.5699/slaveasteurorev2.94.4.0702. ISSN 0037-6795. S2CID 151475561.
- ↑ Davison, Derek (2019-12-06). „Today in European history: the Mongols sack Kyiv (1240)“. fx.substack.com. Nuoroda tikrinta 2020-07-30.