Kepeninė siurbikė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Fasciola hepatica |
|---|
 Suaugusi kepeninė siurbikė |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Fasciola hepatica Linnaeus, 1758 |
Kepeninė siurbikė (Fasciola hepatica) – siurbikių (Trematoda) klasės parazitinė kirmėlė, siekianti iki 40 mm ilgio. Kepeninių siurbikių gyvybinis ciklas yra gana sudėtingas, jų tarpinis šeimininkas – mažoji kūdrinukė. Galutiniai kepeninės siurbikės šeimininkai – žolėdžiai gyvūnai, dažniausiai raguočiai, rečiau – žmogus. Kepeninės siurbikės gali sukelti fascioliozę, ūminį hepatitą, pažeisti kepenų audinius. Žmogus gali užsikrėsti gerdami metacerkarijomis užterštą vandenį arba valgydami užterštu vandeniu laistytas daržoves.
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kepeninė siurbikė savo suplota forma primena lapelį. Vidutinis šio parazito ilgis 3–4 centimetrai. Siurbikė prie aplinkos tvirtinasi dviem raumeningais siurbtukais – burniniu ir pilviniu. Jos burna pereina į ryklę, o ši išsišakodama – į siurbikės žarną. Dvišakė žarna turi daug mažų atsišakojimų ir baigiasi aklinai. Kepeninės siurbikės neturi analinės angos, o nesuvirškintas maisto medžiagas atryja per burną.
Kepeninės siurbikės – hermafroditiniai parazitai. Jų lytinę sistemą sudaro tiek vyriškos, tiek moteriškos lytinės liaukos. Vyriškos lytinės liaukos – šakotos sėklidės. Jos yra porinės ir užima visą siurbikės užpakalinę kūno dalį. Iš abiejų sėklidžių išeinantys sėklatakiai susijungia virš pilvinio siurbtuko į sėklos išmetamąjį lataką, atsiveranti kloakoje. Siurbikės kiaušialąstės formuojasi šakotoje kiaušidėje, o apvaisinimas vyksta kiaušintakio praplatėjime, vadinamame ootipu. Ootipą gaubia ir kiaušinėlio lukštui susiformuoti padeda Meliso liauka. Į ootipą taip pat atsiveria du trynio liaukų latakai. Šiais latakais kiaušinėlis aprūpinamas jam reikalingomis maisto medžiagomis. Iš ootipo išeina vingiuota siurbikės gimda, kurioje yra kaupiami ovalo formos kiaušinėliai. Iš kitos pusės gimda atsiveria į lytinę kloaką.
Gyvybinis ciklas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Į išorę su galutinio šeimininko išmatomis patekę kiaušinėliai toliau vystosi vandenyje. Kiaušinėliuose per 17–18 dienų susidaro miracidijos (pirmoji lervos stadija), jos plaukioja vandenyje iki kol susiranda ir aktyviai prasiskverbia į savo tarpinį šeimininką – mažąją kūdrinukę. Įvykus miracidijos metamorfozei, ši virsta į motininę sporocistą. Motininėje sporocistoje intensyviai partenogeneziškai dauginasi gemalinės ląstelės, sudarydamos dukterinius gemalus – redijas. Redijos suardo motininės sporocistos dangalą ir iš kūdrinukės kūno ertmės patenka į jos kepenis, tuomet ten formuojasi naujos redijų kartos. Praėjus 1–2 mėnesiams nuo moliusko apsikrėtimo pradžios, redijose susiformuoja cerkarijos. Šios stadijos lervos palieka moliuską ir iškeliauja atgal į vandens telkinį. Cerkarija savo uodegėlės pagalba nuplaukia ir prisitvirtina prie augalų lapų ar stiebo ir, numetusi uodegėlę, apsitrauka aplinkai atspariu dangalu – tampa adelocerkarija. Gyvūnui išgėrus vandens su metacerkarijomis, šios ištirpsta skrandyje arba dvylikapirštėje žarnoje. Tuomet jaunos siurbikės, prasiskverbusios pro žarnų sienelę, patenka į pilvo ertmę. Pasiekusios kepenis fasciolos patenka į kepenų parenchimą, po 20–40 dienų šeimininkui pasireiškia kepenų uždegimas, pažeidžiamas kepenų audinys.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ona Kublickienė „Parazitinės kirmelės", Vilnius, 2002