„Kawasaki C-2“ (ankstesni pavadinimai – „XC-2“ ir „CX“) – vidutinio dydžio dvimotoris reaktyvinis didelio nuotolio, greitaeigis karinis transporto lėktuvas, sukurtas ir gaminamas Japonijos įmonėje „Kawasaki Aerospace Company“.
Lėktuvas pakeitė ankstesnį, nuo aštunto dešimtmečio naudotą to paties gamintojo modelį Kawasaki C-1. Oficialios eksploatacijos Japonijos savigynos oro pajėgose (JASDF) pradžia – 2016 m. birželis.[1][2][3]
Iki XXI a. trečio dešimtmečio pradžios lėktuvas nebuvo eksportuojamas, nors gamintojas ir šalies vyriausybė dėl šių orlaivių pardavimo dėrėjosi su Naująja Zelandija ir Jungtiniais Arabų Emyratais.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, ištyrusi užsienio orlaivius, tokius kaip C-130J Super Hercules, C-17 Globemaster III ir Airbus A400M, Japonijos gynybos ministerija padarė išvadą, kad nėra gaminamų orlaivių, atitinkančių Japonijos gynybos pajėgų reikalavimus. 1995 m. „Kawasaki“ kreipėsi į Japonijos gynybos agentūrą su prašymu finansuoti transportinio lėktuvo, kodiniu pavadinimu „C-X“, kūrimui.[4] Apie 2000 m. JDA suformavo reikalavimus naujam transportiniam lėktuvui: tai turėjo būti reaktyvinis dvimotoris orlaivis, galintis iš Japonijos pasiekti Havajus ir gabenti dvigubai daugiau naudingo kvorinio nei C-130.[5]
2001 m. gegužės mėn. Japonijos gynybos ministerija oficialiai išplatino prašymą teikti pasiūlymus sukurti naują transportinį orlaivį. Ši programa gavo pavadinimą „C-X“. Japonijos gynybos pajėgos planavo įsigyti 40 orlaivių, kurie būtų skirti pakeisti senstančius Kawasaki C-1 ir C-130 Hercules parkus. [6][7] 2001 m. gruodį buvo paskelbta, kad konkursą laimėjo „Kawasaki Heavy Industries“ aviacijos ir kosmoso padalinys „Kawasaki Aerospace Company“.[8][9]
Kawasaki C-1
C-X „Kawasaki“ kūrė lygiagrečiai su jūriniam patruliavimui skirtu modeliu P-X, kurio kūrimo kontraktą įmonė laimėjo kitame konkurse. Siekiant sumažinti išlaidas buvo priimtas sprendimas abiems orlaiviams naudoti tą patį sklandmenį ir daugumą sisteminių komponentai.[10] Abejuose orlaiviuose naudojama ta pati pagrindinė sparno konstrukcija, nors ir skirtingo strėliškumo, skersinio v ir su skirtinga mechanizacija. Naudojami tokie patys pilotų kabinos langai, sparnų galai, horizontalus stabilizatorius ir kitos sistemos, taip pat pagalbinis generatorius, kabinos prietaisų skydas, skrydžio valdymo sistemos kompiuteris, žibintai ir t. t.[8] 2007 m. bendros dviejų orlaivių kūrimo išlaidos siekė 345 mlrd. ¥ (360,07 mlrd jenų arba 3,3 mlrd. JAV dolerių 2019 m. kainomis), kas yra mažai, palyginti su kitomis programomis: pavyzdžiui, Boeing P-8 Poseidon kūrimo sutarties vertė 2004 m. siekė 3,89 mlrd. JAV dolerių.[11][12]
Jėgainei buvo renkamasi iš Rolls-Royce Trent 800, General Electric CF6-80C2L1F ir Pratt & Whitney PW4000 agregatų.[13][14] 2003 m. gegužę „Ishikawajima-Harima Heavy Industries“ paskelbė remianti „General Electric“ variklį CF6-80C2L1F, sudariusi susitarimą dėl jėgainės gamybos vietoje. [15] Tais pačiais metais CF6-80C2L1F buvo pasirinktas maitinti tipui. 2003 m. rugpjūčio mėn. buvo paskelbta, kad CX projektas praėjo preliminarią JDA projekto peržiūrą, leidžiančią tęsti prototipo gamybą. [16]
C-2 2018 m aviacijos parodoje Nahoje
Statant pirmąjį prototipą buvo nustatyta dalies JAV pagamintų kniedžių brokas, dėl ko tiek C-X, tiek P-X, gavusio pavadinimą P-1, pristatymas buvo atidėtas iki 2007 m. liepos 4 d.[17] Stendinių bandymų metu nustatytos horizontalaus stabilizatoriaus deformacijos, taip pat važiuoklės pagrindo konstrukcijos ir fiuzeliažo dalių įtrūkimai. Pranešama, kad įtrūkimų problemąs buvo sunku išspręsti.[18] Vėliau prokuratūra tyrė įtarimus, kad pareigūnai, atsakingi už variklių pasirinkimą, buvo papirkti.[18]
Remiantis laikraštyje „Chunichi Shimbun“ 2008 m. paskelbtu pranešimu, kiekvienas C-2 turėjo kainuoti kainuos apie 10 mlrd. ¥ (10,29 mlrd. jenų arba 94,43 mln JAV dolerių 2019 m. kainomis).[19]
Vyriausybei atidėjus lygiagrečiai vykdytą naikintuvo kūrimo progrramą „F-X“, paskyrus papildimą finansavimą skubiai naikintuvų F-15J parko modernizacijai privertė CX programą atidėti vieneriems metams.[20][21]
2014 m. lėktuvo kūrimas vėl buvo atidėtas po to, kai atliekant slėgio bandymus sugedo galinės krovinio durys. Dėl vėlavimo programos išlaidos padidėjo 40 mlrd. ¥ (383,35 mln. JAV dolerių) iki 260 mlrd. jenų.[22][23] 2016 m. kovo mėn. buvo pranešta, kad C-2 programa lyginant su pradiniu grafiku vėlavo penkerius metus, o jos kaštai siekė 264,3 mlrd. jenų, t. y. 80 mlrd. jenų daugiau, nei planuota iš pradžių.[24] 2017 m. kovo 27 d. Japonijos gynybos ministerija paskelbė, kad C-2 kūrimas baigtas. [25]
C-2 prototipas
„Kawasaki“ siekė pasiūlyti ir civilinę C-2 versiją. Šiame variante, gavusiame indeksą YC-X, numatyta nedaug modifikuoti C-2, kartu padidinant naudingąjį svorį nuo 26 iki 37 tonų.[18] 2007 metais buvo paskelbta, kad civilinio C-2 varianto kūrimui teikiamas mažesnis prioritetas nei karinio lėktuvo užbaigimui.[26] 2012 m. pabaigoje „Kawasaki“ vykdė konsultacijas su potencialiais klientais dėl negabaritinių krovinių gabenimui skirto YC-X. Konsultacijų pagrindu „Kawasaki“ 2020–2030 m. laikotarpiui prognozavo iki 100 tokių krovininių orlaivių pasaulinę paklausą.[27]
2023 m. kovo 20 d. „Kawasaki“ atstovai paskelbė apie ketinimus mažinti „C-2“ gamybos savikainą, kas sukėlė tiek Gynybos ministerijos, tiek ir potencialių užsienio klientų susirūpinimą.[28]
„C-2“ buvo kuriamas pagal šiuos Gynybos ministerijos reikalavimus: degalų papildymo skrydžio metu galimybė, infraraudojųjų spindulių radaras, minimalus naudingas krovinys – 26 tonos, galimybė kilti ir leistis ant trumpų kilimo ir tūpimo takų (orientaciškai – 500 m,[29] toks reikalavimas kilo iš Tachikawa (900 m), Kamigoto (800 m), Hateruma (800 m) aerodromų ypatybių), maksimalus naudingas krovinys – 37 600 kg, kylant nuo 2 300 m ilgio tako, esant iki 141 tonos kilimo svoriui; gebėjimas skristi tarptautiniais oro maršrutais daugiau nei 0,8 Macho greičiu (dėl mažesnio kreiserinio greičio buvo atmestas C-17 variantas).[30] Įprasti krovininiai orlaiviai negali skristi komerciniais maršrutais optimaliame aukštyje dėl mažesnio kreiserinio greičio ir oro erdvės kontrolieriai dažnai jiems suteikia žemesnius ešelonus, kas sąlygoja mažiau efektyvius skrydžio režimus.[31]
Nors būdamas sturktūriškai panašus su „Kawasaki P-1“, „C-2“ fiuzeliažas yra daug platesnis, kas leidžia sutalpinti krovinių denį su automatizuota pakrovimo ir iškrovimo sistema, sumažinančia personalo ir antžeminės įrangos poreikį.[8] Priekinis fiuzeliažas ir horizontalus stabilizatorius yra pagaminti iš Japonijoje sukurtos kompozitinės medžiagos KMS6115. Lėktuve montuojama taktinė skrydžio valdymo sistema ir ant stiklo skrydžio duomenis vaizduojantis ekranas, palengvinantis pilotavimą mažame aukštyje virš kalnuoto reljefo.[8] „C-2“ montuojami pilnai stikliniai pilotų displėjai, didelio tikslumo navigacijos sistema ir lėktuvo savisaugos sistemos.[32]
2010 m. sausio 26 d. įvyko pirmasis XC-2 skrydis. Lėktuvas pakilo iš Chūbu regione esančio Gifu aerodromo. Skrydis įvyko be jokių problemų. Prieš jį orlaivis buvo pervadintas C-2.[33][34] 2010 m. kovo 30 d. pirmasis orlaivis buvo pristatytas užsakovui – Japonijos gynybos ministerijai. [35]
2016 m. vasario 24 d. 1-ąjam prototipui, Nr. 08-1201, buvo baigta sustiprinto kėbulo programa.[36]
2016 m. kovo mėn. JASDF oficialiai paskelbė apie C-2 eksploatacijos pradžią.[3]
2017 m. lapkritį „C-2“ pirmą kartą buvo dislokuotas užsienyje – Japonijos savigynos pajėgų bazėje Džibutyje.[37][38]
2021 m. rugpjūčio 23 d. Jungtinių Valstijų prašymu Japonija iš Irumos oro bazės išsiuntė vieną „C-2“ padėti evakuoti JAV personalą po Kabulo žlugimo.[39]
Pirmasis C-2 (Nr. 08-1201) ir pirmasis serijinis C-2 (Nr. 68-1203), 2016 m.
2015 m. pradėta kurti elektroninės žvalgybos platforma RC-2. 2018 m. vasario 6 d. Gifu aerodrome buvo pristatytas į „RC-2“ modifikuotas antrasis prototipas, Nr.18-1202.[40][41] 2020 m. spalio mėn. JASDF oficialiai pristatė šiuos elektroninės žvalgybos (ELINT) orlaivius, kuriuos numatoma dislokuoti Irumos aviacijos bazėje. Jais numatoma pakeisti elektroninei žvalgybai naudotas NAMC YS-11 modifikacijas „EB“ ir „EA“.[42]
„C-2“ yra tinkamas vykdyti strateginio transporto misijas taip pat sėkmingai kaip Airbus A400M Atlas ar Ilyushin Il-76 ir pasaulinėje rinkoje turi nedaug konkurentų,[43] todėl „Kawasaki“ siekė jį eksportuoti.[44][45] Reaguodama į Japonijos vyriausybės planus sumažinti gynybos eksporto apribojimus, 2015 m. Kawasaki pradėjo aktyviai reklamuoti C-2 užsienio klientams [46][47]
2017 m. lapkričio mėn. „C-2“ buvo pristatytas Dubajaus aviacijos parodoje.[48][49][50] 2018 m. liepos mėn. jis buvo pristatytas Didžiojoje Britanijoje kasmet vykstančioje aviacijos parodoje „Royal International Air Tattoo“.[51][52][53] 2021 m. lapkričio 18 d. „C-2“ buvo reklamuojamas Dubajaus aviacijos parodoje.[54]
2019 m. vasario mėn. lėktuvas buvo pristatytas Tarptautinėje Australijos aviacijos parodoje (Australian International Airshow). Ten prasidėjo derybos dėl jo įsigijimo su Naujosios Zelandijos Karališkosiomis oro pajėgoms, jų oro mobilumo ateities pajėgumų (angl. Future Air Mobility Capability – FAMC) programai, kuri „C-2“ pakeistų iki tol naudotus C-130H. Visgi, 2019 m. birželio mėn. Naujosios Zelandijos vyriausybė pasirinko amerikietiškus „C-130J-30 Super Hercules“.[55]
_PDS_airdrop_demonstration_at_Miho_Air_Base_May_27,_2018_03.jpg)
.jpg)
_CF6-80C2K1F_at_Gifu_Air_Base_20141123.JPG)
