Kauno Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°52′20.56″ š. pl. 23°54′27.46″ r. ilg. / 54.8723778°š. pl. 23.9076278°r. ilg. / 54.8723778; 23.9076278

Orthodox.png
Kauno Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė
FredaSobor3.jpg
Rusiškas pavadinimas Преподобного Сергия Радонежского храм
Dekanatas
Savivaldybė Kauno miestas
Gyvenvietė Kaunas
Adresas Ž. E. Žilibero g. 8
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1891 m.
Stilius neobizantinis

Kauno Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė (arba Švč. Trejybės Kauno artilerijos cerkvė) stovi Nemuno kairiajame krante, Aukštojoje Fredoje, į vakarus nuo Fredos dvaro rūmų, greta VDU Botanikos sodo. Kartu su Įgulos bažnyčia (Kauno soboru), Kauno Viešpaties Apsireiškimo cerkve, tai viena iš šešių buvusių žinybinių Kauno tvirtovės cerkvių. Yra registruotas kultūros objektas (unik. kodas 25755).

Pagrindinis fasadas atgręžtas į vakarus. Sienos sumūrytos iš plytų, tinkuotos. Durys medinės, dekoruotos geometrinių formų įrantomis. Stogas buvo dengtas cinkuota skarda.

Pastatas apsuptas vešlios augmenijos, šventoriuje išlikusios senosios Fredos kapinės, veikusios 18801952 m. (nuo 1995 m. istorijos ir kultūros paminklas). [1][2][3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastatyta Kauno tvirtovės komendantūros iniciatyva artilerijos pulko įgulai, kaip manoma, katalikų koplyčios vietoje. Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedros (Kauno soboras) filija.

Cerkvė pašventinta 1891 m. lapkričio 8 d., talpino apie 200 maldininkų. [4] Šalia cerkvės esančiose kapinėse palaidotas pirmasis Kauno tvirtovės komendantas generolas Oskaras Klemas, išlikę statybų metu mirusių stačiatikių, per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių rusų bei vokiečių kareivių kapai. Vėliau čia laidoti ir civiliai.

Po Pirmojo pasaulinio karo buvo nenaudojama. 1919 m. į cerkvę pretendavo besikuriančios Aleksoto katalikų parapijos komitetas. Vėliau pastatas iš stačiatikių bendruomenės išpirktas, paverstas sodininkystės-daržininkystės mokyklos ir karo aviacijos pulko bažnyčia.

1948 m. nacionalizuota, uždaryta, apleista – nugriuvo varpinės ir kupolo viršūnės. Apie 6-tąjį dešimtmetį pradėta naudoti Sodininkystės-daržininkystės technikumo ūkio reikmėms, vėliau – kaip sporto salė. 1982 m. remontuota, perdengtas stogas. Rengtas projektas restauruoti ir pritaikyti botanikos muziejui. 2003 m. planuota perduoti armėnų religinei bendruomenei. [5]

2001 m. kovo 20 d. pastatas įrašytas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. [6]

Cerkvės privatizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2013 m. Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvę iš bažnyčios atstovų (Vilkaviškio vyskupijos) yra nupirkęs privatus asmuo.[7] Pasak naujojo savininko, pastatas konservuojamas, ruošiami dokumentai renovacijos darbams. Numatomas pastato paskirtis neatskleidžiama. KPD Kauno skyrius neturi duomenų apie cerkvės naudojimo planus.[8]

2015 m. duomenimis, laikinai sutvarkytas apleistos cerkvės stogas (užtemptas brezentu).

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastato architektūra, dekoras yra stipriai sunykę. Pseudobizantinės architektūros statinys yra centriško kvadratinio plano tūrio, perdengtas masyviu kupolu. Jis išorėje akcentuojamas aštuoniomis kylinėmis arkomis, kurių kiekvienos viduryje komponuojamas apskritimas su graikišku kryžiumi. Prie pagrindinio tūrio vakaruose glaudžiasi varpinės bokštas, pastato vertikalioji dominantė. Jį su pagrindine statinio erdve jungia nedidelis prieangis, o rytuose – apsidė. Neišlikęs stogas, cerkvės varpinės bokštelio šalmas, kuris, manoma, buvo „svogūno“ formos. Sienų apdailoje derinami klasicistinės ir bizantinės architektūros elementai. Pastato cokolis – aukštas, padailintas imituojant rustiką. Sienas skaido sudvigubinti rustikuoti piliastrai, dėstomi pusapskritės arkos langų tarpulangėse. Vertikalų skaidymą statiniui suteikia ir išraiškingas dantukų ornamentu puoštas karnizas, esantis virš piliastrų.

Savitumu išsiskyrė cerkvės eksterjero polichrominis sprendimas. Jis buvo paremtas oranžinio atspalvio ochrinės ir baltos spalvos deriniu. Fasadų plokštumos buvo nudažytos ochrine spalva, o išsikišusios architektūrinės detalės – karnizai, lipdiniai, kapiteliai – balta.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kauno architektūra / Vytautas Levandauskas. Aukštosios Fredos dvaro sodyba. – V.: Mintis, 1991. – 76-77 psl. – ISBN 5-420-00641-3
  2. Griūvanti Fredos koplytėlė // Nemunas, 2008 m. gruodžio 11 d., Nr. 44 (224–665), 11 psl. [1]
  3. http://russian-church.ru/viewpage.php?cat=lithuania&page=68
  4. http://www.temples.ru/main.php?op=page&name=06102004092237(5of15)#ckavissr166
  5. Rūta Kanopkaitė. Šansas prisikelti apleistam paminklui // Kauno diena, 2003 m. liepos 22 d. [2]
  6. http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=25755
  7. Caro laikų cerkvė Kaune parduota verslininkui
  8. Privatizavo cerkvę – sukėlė sumaištį prabangiame Kauno kvartale
Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]