Karaliaus ložė (operetė)

Karaliaus ložė (operetė)
Pirmojo operetės pastatymo Varšuvos operetės teatre afiša. 1965 m.

Pavadinimas originalo kalba	„Karaliaus ložė“ (lenk. „Loża królewska“)

Kompozitorius	Tadeušas Dobžanskis (lenk. Dobrzański, Tadeusz)

Libreto autorius(-iai)	J. Crawford, Tadeušo Fangrato (lenk. Tadeusz Fangrat) ir Zdzislavo Skovronskio (lenk. Zdzisław Skowroński)

Pagal

Tekstų autorius	Tadeušas Fangratas i Juzefas Slotvinskis (lenk. Józef Słotwiński)

Premjeros data, teatras	1965.04.24., Krokuvoje

Pastatymai Lietuvoje	Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1971 m. ir 2020.10.29

Žinomiausios dainos

Operetė „Karaliaus ložė“ (lenk. „Loża królewska“) – Tadeušo Dobžanskio (lenk. Tadeusz Dobrzański) operetė, parašyta pagal J. Cravfordo (J. Crawford) libretą, Tadeušo Fangrato (lenk. Tadeusz Fangrat) ir Zdzislavo Skovronskio (lenk. Zdzisław Skowroński) adaptaciją. Dainų tekstų autoriai Tadeušas Fangratas ir Juzefas Slotvinskis (lenk. Józef Słotwiński).^[1]

Istorija

Pirmoji premjera įvyko Krokuvoje 1965 m. balandžio 24 dieną.^[1]

Siužetas

Veiksmas vyksta įsivaizduojamoje karalystėje Pietų Amerikoje ir tuo pat metu Paryžiuje.^[1]

Pagrindiniai veikėjai

Antonijus III, monarchas; Anna Klara, karalienė, jo sugyventinė; Žanas; Madeleine; Ministras pirmininkas (Regentas); Inspektorius; Beatričė; Kajetanas Vagaridanas; Karmenčila, operos primadona.

Pirmas paveikslas

Gyvenimu nusivylęs Žanas ruošiasi nusižudyti Paryžiaus parke. Paskutinę akimirką jį nuo mirties išgelbsti Inspektorius – paslaptinga figūra – pasiūlo jam mirtį, bet už tai Žanas gautų 10 000 dolerių! Galimybė išgyventi – viena iš tūkstančio. Žanas priima pasiūlymą ir 5000 dolerių avansą. Visas aplinkybes inspektorius laiko paslaptyje.

Antras paveikslas

Žanas su inspektoriumi atsiranda Vienoje Pietų Amerikos šalyje, kur jų nekantriai laukia Regentas – Ministras pirmininkas, žmogus, kuris vadovauja valstybės politikai. Ministras pirmininkas paaiškina, kokia užduotis jo laukia: Žanas turės vakare nueiti į operos teatrą pažiūrėti „Aidos“ spektaklį. Žanas stulbinančiai panašus į šalies monarchą Antonijų III. Yra žinoma, kad šiandien operoje per iškilmingą Antonio III pasirodymą bus įvykdytas pasikėsinimas, kurį surengs Kirilo IV, pretendento į sostą, šalininkai. Perversmo išvengti nepavyks, tačiau karaliaus mirties galima išvengti pasinaudojant antrininku.

Žanas dar nespėjo apsvarstyti situacijos, o jau atlieka pirmąsias karališkąsias pareigas: atėjus primadonai Karmenčilai, kuri yra oficiali Antonio III meilužė, Žanas turi atlikti įsimylėjusio monarcho vaidmenį. Karmenčila tenori įsitikinti, kad karalius šiandien jai plos „Aidoje“, tuo tarpu Ministras pirmininkas džiūgauja. Žanas toks panašus į monarchą, kad net jo meilužė neatpažįsta apgaulės. Kiekvienais metais Deltos mūšio metinių proga (o šiandien švenčiamas penktasis jubiliejus) iškilmingame spektaklyje Teatre į karalių pasikėsinama, bet kasmet karalius išlieka gyvas, nes nušaunamas jo antrininkas. Žanas, išgirdęs apie tai, nori pasitraukti – grąžina avansą, prašo automobilio į oro uostą, bet Ministras pirmininkas žino, kaip jį sulaikyti: jis parodo Žanui karalienės, su kuria jis eis į operą, portretą. Žanas įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir praneša pasiliekąs. Tačiau Ministras perspėja, per daug neįsisvajoti. Nors karalienė ir nežinos, kad į spektaklį eina ne su vyru, o su jo antrininku, tačiau sutuoktinių santykiai jau seniai tokie šalti, kad tautos viltis sulaukti sosto įpėdinio jau seniai išblėsusi.

Trečias paveikslas

Prieš išvykstant į operą karališkuosiuose rūmuose vyksta nedidelis draugiškas pasibuvimas. Atvyksta tikras karalius. Jis labai sutrikęs. Ministras pirmininkas, iš pradžių palaikęs jį Žanu, su juo lengvabūdiškai elgiasi – sumaišo su purvu. Leitenantas Vagaridanas, Žano, pagauto pakilios nuotaikos, paaukštintas generolu, pažeminamas iki kariūno. Galiausiai karalius atsitraukia, norėdamas stebėti savo dublerio manieras. Tuo tarpu rūmų damos turi bėdą: karalienė Ana Klara atsisako eiti į operą. Ji atsisako išeiti iš savo buduaro – sako blogai besijaučianti. Ministras pirmininkas turi įsikišti – jam pasiseka perkalbėti karalienę. Po kurio laiko pasirodo puikiai nusiteikęs monarchas Žanas. Tiesa, atėjus Žanui – kaip karaliui – karalienė lieka santūri ir greitai praranda nuotaiką, tačiau šiandien karalius jai pasirodo be galo malonus, apiberia komplimentais, bučiuoja rankas, surengia vakarienę ir… degradavusį Vagaridaną padaro maršalu!

Ketvirtas paveikslas

Sąmokslininkai išsiskirtsto po Operos teatrą. Sąmokslininkai – tai tie patys policininkai, kurie, negalėdami pragyventi iš policininko atlyginimo, papildomai užsidirba dalyvaudami sąmoksle.

Žanas, kaip Antonijus III, sėdi karališkoje ložėje kartu su karaliene. Jis labai išsigandęs, orkestre skambant būgnams bando pabėgti manydamas, kad jau šaudo. Tačiau Ministras pirmininkas negailestingai stumia jį atgal: jam sumokėta, tegul atkiša krūtinę! Pasikėsinimas juk turi įvykti, to reikalauja tradicija. Sensaciją tarp susirinkusiųjų Operoje sukelia tai, kad karalius demonstratyviai meilinasi karalienei ir palieka ložę kartu su ja tuo metu, kai Karmencila turi dainuoti savo ariją. Tai suprantama kaip tyčinis įžeidimas ir išsiskyrimo su primadona ženklas, o Žanas nori tik ramiai, be liudininkų flirtuoti su karaliene. Karalienė taip pat noriai imasi šio flirto. Vis labiau įsiutęs Ministras pirmininkas liepia Žanui nedelsiant grįžti į ložę, bet Žanas atsisako. Dar daugiau: padedamas maršalo, kuris Žanui skolingas už žaibišką karjerą, išsiunčia iš teatro Ministrą pirmininką, o karalienės apartamentuose liepia paruošti vakarienę dviem. Ir pusryčius! Į rūmus jis ir karalienė grįš pėsčiomis, kaip paprasti žmonės.

Penktas paveikslas

Karaliaus ir karalienės elgesys apverčia aukštyn kojom visas tradicijas. Sąmokslininkai parduoda savo rekvizitus – niekučius, ginklus, dinamitą – ir skelbia streiką. Karmencila eina iš proto iš nevilties ir pykčio, o rūmuose Anos Klaros apartamentuose jau padengtas stalas dviem. Žanas paskiria maršalą eiti pareigas: jis bus asmeniškai atsakingas, kad niekas jiems netrukdytų. Žanas iš balkono entuziastingai kreipiasi į džiūgaujančią minią trumpa kalba dėl šiandieninio karaliaus elgesio ir atsako į minios klausimą dėl sosto įpėdinio. Jis paskelbia amnestiją, primadonai pažada didelę pensiją ir iškilmingai pažada, kad bandys pratęsti dinastiją. Minia šėlsta! Karalienė išpažįsta savo meilę Žanui – jis pažadino jos širdį, kuri jau daug metų snūduriavo! Ji jo lauks miegamajame… Deja, pasinaudojęs laikinu Žano nebuvimu, atvyksta karalius, Ministras pirmininkas ir Inspektorius. Maršalas Vagaridanas, atėjęs pažiūrėti, kas vyksta, įsiutusio karaliaus atleidžiamas iš tarnybos ir išleidžiamas į pensiją. Tikrasis karalius, susijaudinęs dėl visos situacijos, minios ir karalienės nuotaikos, nusprendžia nutraukti ryšius su Karmencila visam laikui. Jis sakosi mylįs karalienę ir eina į jos miegamąjį, kur jo vis dėlto laukiama. Ką daro Žanas? Jis sužino, kad karalius laimėjo. Jis jau atliko – ir sėkmingai atliko – savo pareigą. Jis gauna iš ministro pirmininko čekį, lėktuvas laukia oro uoste. Žanas, nusivylęs ir nelaimingas, eina apsivilkti savo senų drabužių. Įbėga įsiutusi Karmenčila. Ji pareiškia, kad dabar – suviliota ir apleista – prisijungia prie ką tik kilusios revoliucijos! Žanas, kaip karalius, įsakė paleisti visus kalinius, todėl buvo paleisti ir aršūs Antonio III priešininkai, kurie dabar žygiuoja į rūmus su Kirilo IV vardu lūpose. Ministras pirmininkas ir Inspektorius ketina bėgti į Paryžių. Jie paruoš lėktuvą ir karaliui bei karalienei, bet kol kas jiems netrukdo – šiuo metu juk sprendžiamas sosto įpėdinio klausimas! Žanas į oro uostą nevažiuoja vienas. Bet kas gi tai? Ar kartu su juo į Paryžių skris ir karalienė? Ne, ne karalienė. Pasirodo, operoje ir karalienė turėjo savo antrininkę – paryžietę Madeleną. Su ja, o ne su karaliene jis praleido šį nuostabų vakarą ir su ja dabar laimingas grįžta į Europą.

Pastatymai Lietuvoje

Operetė „Karaliaus ložė“ pirmą kartą pastatyta Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1971 m. ir nauju pavadinimu „Karaliaus antrininkas“ – 2020.10.29.^[2]

1971 metų pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre^[3]^[4]

Pastatyminė grupė: Lietuviškas tekstas – Ramutės Skučaitės. Režisierė – LTSR nusipelnusi meno veikėja Vlada Mikštaitė, dirigentas – Stanislovas Čepinskis ir J. Idzelis, dailininkė – Viktorija Gatavynaitė, baletmeisteris – N. Margolinas, chormeisteris – Ramūnas Tilvikas, baleto repetitorė – L. Dautartaitė, koncertmeisterė – Ilona Žvaginytė, spektaklio vedėja M. Pampalienė.

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai:

Ministras pirmininkas – Vytautas Blažys
Žanas – Valentinas Čepkus ir Mykolas Rekys
Madlen – Danutė Dirginčiūtė ir Filomena Viržonytė
Karmenčila – Marija Žilionytė, Aldona Mikšytė ir Stanislava Rapalienė
Policijos inspektorius – Vincas Čižauskas ir Algirdas Jacunskas
Kajatanas Vagaridanas, gvardijos karininkas – Jonas Janulevičius ir Stasys Pupkis
Beatričė – Stasė Repečkaitė ir Bernarda Petravičiūtė
Klarisa – Genovaitė Gontytė ir Zuzana Masiulevičiūtė
Karolina – Stanislava Rapalienė, Jūratė Bukauskaitė ir Aldona Valiukėnaitė
Izabelė – Jūratė Bukauskaitė ir Aldona Valiukėnaitė
Gabrielė – K. Krukauskaitė ir Marija Žilionytė
Valentina – Bernarda Petravičiūtė ir Elena Mackevičiūtė
Policininkas ir rūmininkas Lopesas – Feliksas Einas
Daktaras – Gediminas Šmitas ir Algis Jacunskas

2012 metų pastatymas tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“^[5]

Operetės, su pavadinimu „Karaliaus antrininkas“ premjera po atviru dangum įvyko 2012 m. liepos 7 dieną.

2020 metų pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre^[6]^[7]

Pastatyminė grupė: Lietuviškas tekstas – Ramutės Skučaitės. Režisierius- Kęstutis Stasys Jakštas, dirigentas – Virgilijus Visockis, scenografas – Vaidotas Jakutis, kostiumų ir grimo dailininkė – Julija Skuratova, choreografas – Aleksandras Jankauskas, chormeisterė ir dirigento asistentė – Rasa Vaitkevičiūtė, šviesos dailininkai – Audrius Jankauskas ir Kornelija Rimgailė Kondratavičiūtė, vaizdo projekcijos – Arvydo Strimačio.