Danutė Dirginčiūtė
| Danutė Dirginčiūtė-Tamulienė | |
|---|---|
| Gimė | 1942 m. balandžio 10 d. Buitkiškiai, Eržvilko valsčius |
| Mirė | 2024 m. kovo 25 d. (81 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse[1] |
| Sutuoktinis (-ė) | Albinas |
| Vaikai | Aurelija |
| Veikla | solistė (mecosopranas) |
| Alma mater | 1961 m. Kauno ekonomikos technikumas 1968 m. Kauno Juozo Gruodžio aukštesnioji muzikos mokykla |
Danutė Dirginčiūtė-Tamulienė (1942 m. balandžio 10 d. Buitkiškiuose, Eržvilko valsčiuje – 2024 m. kovo 25 d. Kaune[2]) – lietuvių solistė (mecosopranas), viena žymiausių dainininkių Lietuvos operetės istorijoje, ilgametė Kauno muzikinio teatro primadona.[3]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
D. Dirginčiūtė gimė 1942 m. balandžio 10 d. Buitkiškiuose (dabar Jurbarko rajono savivaldybė). 1959 m. baigusi Eržvilko vidurinę mokyklą, D. Dirginčiūtė įstojo į Kauno ekonomikos technikumą, kurį baigusi 1961 m. pradėjo dirbti Skaudvilės statistikos inspekcijoje.[4]
1963 m. įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, kurioje mokėsi solinio dainavimo Apseliomo Barniškio klasėje. Čia ją pastebėjo garsus to meto dainininkas Gediminas Šmitas ir jo iniciatyva 1966 m., dar tebūdama trečio kurso studentė, Danutė Dirginčiūtė pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre. Jos debiutinis vaidmuo buvo Flora Bervua G. Verdi operoje „Traviata“, vėliau, 1967 m., sekė Žmonos vaidmuo Benjamino Gorbulskio operetėje „Trys vakarai“.[4]
1968 m. D. Dirginčiūtė baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir tais pačiais metais sukūrė pagrindinį Grafienės Cedlau vaidmenį premjeriniame Johano Štrauso operetės „Vienos kraujas“ spektaklyje. Šis vaidmuo D. Dirginčiūtę išgarsino. Vėliau ji kūrė pagrindinius vaidmenis visose teatro statomose operetėse, miuzikluose bei kai kuriose operose.[4]
1973 m. vyko Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros konkursas ir 31-erių D. Dirginčiūtė tapo jo laureate už itin gerai sukurtą Odetės vaidmenį I. Kalmano operetėje „Bajaderė“. Po ketverių metų, 1977 m., jai suteiktas prestižinis LTSR nusipelniusios artistės vardas, o 1984 m. D. Dirginčiūtė apdovanota Lietuvos teatro sąjungos garbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Šis spektaklis buvo nufilmuotas, rodomas per teleziviją bei susilaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo.[4]
Vėliau D. Dirginčiūtė buvo apdovanota daugybe garbės raštų ir premijų. 1997 m. ji tapo prestižinio „Kristoforo” prizo laureate operetės nominacijoje už Viktorijos vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Viktorija“.[4]
Jos „auksinis duetas“ su scenos partneriu Mykolu Rekiu susilaukė palankiausių įvertinimų tiek iš profesionalių muzikos kritikų, tiek iš operetės gerbėjų.
Žlugus Tarybų Sąjungai, lietuvių operetės primadona pasirodė užsienio scenose, kur buvo palankiai įvertinta.
2007 m. D. Dirginčiūtei įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už antraplanį Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“.[4]
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1973 m. Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros konkurso laureatė (už Odetės vaidmenį I. Kalmano operetėje „Bajaderė“);
- 1977 m. suteiktas prestižinis L(TS)R nusipelniusios artistės vardas;
- 1980 m. apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais;
- 1984 m. apdovanota Lietuvos Teatro Sąjungos garbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“;
- 1985 m. apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos garbės raštu;
- 1988 m. dar kartą apdovanota Lietuvos Teatro Sąjungos darbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“;
- 1986 m. apdovanota Kauno miesto garbės raštu;
- 1990 m. apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais;
- 1997 m. pirmoji prestižinio „Kristoforo“ prizo operetės nominacijos laureatė už Viktorijos vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Viktorija“;
- 2007 m. D. Dirginčiūtei įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už antraplanį Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“.
Vaidmenys operetėse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Žmona – B. Gorbulskio „Trys vakarai“ (1967);
- Grafienė Cedlau – J. Strauso „Vienos kraujas“ (1968);
- Hana Glavari – F. Leharo „Linksmoji našlė“ (1970, 1988);
- Panelė – K. Zelerio „Paukščių pardavėjas“ (1970);
- Karalienė Madlen – T. Dobržanskio „Karaliaus ložė“ (1971);[5]
- Odetė – E. Kalmano „Bajaderė“ (1973);[6]
- Princesė – P. Abrahamo „Havajų gėlė“ (1974);
- Serpoleta – Roberto Planketo „Kornevilio varpai“ (1975)[7];
- Ninon – E. Kalmano „Monmartro žibuoklė“ (1975);
- Safi – J. Strauso „Čigonų baronas“ (1976);
- Silva – E. Kalmano „Silva“ (1978, 1992);
- Violeta – J. Strauso „Linksmasis karas“, 1979;
- Grafaitė Marica – E. Kalmano „Grafaitė Marica“ (1984);
- Andželė Didje – F. Leharo „Grafas Liuksemburgas“ (1985);
- Madlena – P. Abrahamo „Balius Savojoje“ (1990);
- Fedora – E. Kalmano „Cirko princesė“ (1995);
- Viktorija – P. Abrahamo „Viktorija“ (1996);
- Venera – J. Ofenbacho „Orfėjas pragare“ (1997);
- Baronienė – F. Leharo „Šypsenų šalis“ (2000);
- Suzi Koko – F. Leharo “Grafas Liuksemburgas" (2002);
- Panelė Renė – G. Kuprevičiaus Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ (2003);
- Kunigaikštienė Kudenštain – E. Kalmano „Grafaitė Marica“ (2006).
Vaidmenys operose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Flora – G. Verdi „Traviata“ (1966);
- Mergelė – A. Dvoržako „Undinė“ (1972);
- Mergelė – A. Belazaro „Kupriukas muzikantas“ (1973);
- Katarina – V. Šebalino „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1977);
- Santuza – P. Mascagni „Kaimo garbė“ (1978);
- Grafienė – U. Giordan „Andrė Šenjė“ (1999);
- Žiogas – V. Kuprevičiaus operoje – balete vaikams „Žiogas ir skruzdės“ (1989).
Vaidmenys miuzikluose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Bjanka – C. Porterio „Bučiuok mane, Keit“ (1968);
- Gvendolina – G. Natšinskio „Mano draugas Bemberis“ (1969);
- Sveta – A. Doluchanian „Grožio konkursas“ (1969)[8];
- Miranda – B. Gorbulskio „Don Žuanas arba meilė geometrijai“ (1969);
- Irena – D. Hermano „Hello Dolly“ (1971);
- Vera – A. Ešpajaus “Dėmesio, filmuojam! (1972);
- Ema – F. Leserio “Kur Čarlis?” (1973);
- Marcelė – Algimanto Bražinsko „Pagramančio šnekučiai“ (1976);
- Beatričė – G. Goberniko „Meile nežaidžiama“ (1978);
- Gedė – F. Leserio „Kaip daryti karjerą“ (1980);
- Kirpėja – B. Gorbulskio „Adomas nenori būti Adomu“ (1981);
- Olia – A. Kolkerio „Romanas vasarvietėj“ (1981);
- Ji – R. Raselo „Vėžlio diena“ (1983);
- Eliza – F. Loewe „Mano puikioji ledi“ (1986);
- Ema – G. Cabadz „Mano pamišėlis brolis“ (1987);
- Elza Šrėder – R. Rodgers „Muzikos garsai“ (1998).
Vaizdo įrašai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- J. Štrauso operetė „Vienos kraujas“, nufilmuota 1982 m. Dirigentas S. Domarkas;
- E. Kalmano operetė „Grafaitė Marica“, nufilmuota 1988 m. Dirigentas S. Domarkas, režisierius V. Staknys.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pranešama, kada vyks atsisveikinimas su operetės primadona Danute Dirginčiūte. LRT. 2024-03-26. Nuoroda tikrinta 2024-03-26.
- ↑ Mirė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė operetės primadona Danutė Dirginčiūtė. LRT. 2024-03-25. Nuoroda tikrinta 2024-03-25.
- ↑ Jonas Vytautas Bruveris. Danutė Ona Dirginčiūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018-09-12. Nuoroda tikrinta 2022-07-03.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 „Gracingoji operetės primadona D. Dirginčiūtė“. Kauno diena. Nuoroda tikrinta 2022-07-03.
- ↑ „Karaliaus ložė“, programa. Kauno valstybinis muzikinis teatras, 1971 m. (KVMT archyvas, Segtuvas „Karaliaus ložė“)
- ↑ Operetės „Bajaderė“, pastatytos KMVT 1973 m. programa, Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvas, byla „Spektakliai“, skyrius „Bajaderė“
- ↑ Vytautas Mažeika, "Vaisingas kūrybinis bendradarbiavimas", Teatras, 1975, N. 4, p. 37-39 (KVMT archyvas, Segtuvas "Vitoldas Christauskas")
- ↑ Operetės „Grožio konkursas“ programa, Kauno Valstybinio Muzikinio teatro archyvas, byla „Spektakliai“, skyrius „Grožio konkursas,1969 m.“