Kama (upė)
| Kama | |
|---|---|
 Kama prie Permės
| |
| Ilgis | 1805[1] km |
| Baseino plotas | 507 000 km² |
| Vidutinis debitas | 3500 m³/s |
| Ištakos | Kamos Aukštupio aukštuma |
| Žiotys | Volga |
| Šalys |  Rusija
|
 Vikiteka |
Kama |
Kama (rus. Кама, udm. Кам, tot. Чулман) – upė Rusijoje, Europinės dalies rytuose; Volgos kairysis, didžiausias intakas. Prasideda Kamos aukštupio aukštumoje, Udmurtijoje. Teka į šiaurę per Kirovo sritį. Aukštupio vaga nevandeninga. Vėliau upė daro lankstą ir pasuka į pietus Permės krašte. Nuo santakos su Višera smarkiai išsiplečia. Žemupyje pasuka į pietvakarius ir įteka į Volgos upės Kuibyševo tvenkinį.
Ant Kamos įrengta hidroelektrinių ir tvenkinių kaskada: Kamos, Votkinsko, Kamos žemupio.[2]
Didžiausi intakai: Vesliana, Timišeras, Višera, Jaiva, Kosva, Čusovaja, Belaja, Ikas (kairieji), Kosa, Ižas, Viatka (dešinieji).
Vandeningiausia pavasarį, ypač po atlydžio. Maitinasi daugiausia lietumi. Kama užšąla nuo lapkričio pabaigos iki balandžio. Laivyba nuo Kerčevskio gyvenvietės. Prie Kamos įsikūrę miestai: Solikamskas, Bereznikai, Permė, Kransnokamskas, Sarapulas, Naberežnyje Čelnai, Čistopolis.[3][4]
Upėvardis Kama laikomas finougriškos kilmės. Udmuritiškai reiškia „didelė upė“.[5] Tačiau į udmurtų kalbą šis žodis galėjo patekti iš chantų кам ('skaidrus, tyras').[6] Šio krašto tiurkų tautos Kamą dar vadina 'Baltąja Volga' (Ak Ideliu) – greičiausiai dėl to, kad jos vanduo skaidrus, maitinamas sniego tirpsmo vandenų. Gali būti, kad senovės bolgarai Kamą ir Belają laikė Volgos ištakomis.[7]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Государственный водный реестр
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.
- ↑ Kama. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ „Kama River“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-01-18.
- ↑ Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Т. II. С. 172.
- ↑ Кривощёкова-Гантман А. С. Географические названия Верхнего Прикамья: С кратким топонимическим словарём. – Пермь: Пермское книжное издательство, 1983.
- ↑ В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.