Kaarlo Juho Ståhlberg

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kaarlo Juho Ståhlberg
1-as Suomijos prezidentas
Kaarlo Juho Ståhlberg.jpg
Gimė: 1865 m. sausio 28 d.
Rusija Suomussalmi, Suomija
Mirė: 1952 m. rugsėjo 22 d. (87 metai)
Suomija Helsinkis, Suomija
Sutuoktinis(-ė): Hedvig Irene Wåhlberg;
Ester Hällström
1-as Suomijos prezidentas
Ėjo pareigas: 1919 m. liepos 25 d. – 1925 m. kovo 2 d.
Ankstesnis: -
Vėlesnis: Lauri Kristian Relander
Partija: Nacionalinė pažangos partija
Commons-logo.svg Vikiteka: Kaarlo Juho StåhlbergVikiteka

Karlas Juho Stolbergas (1865 m. sausio 28 d. – 1952 m. rugsėjo 22 d.) – Suomijos teisininkas, akademikas, pirmasis šalies prezidentas (19191925). 1919 m. atliko svarbų vaidmenį kuriant Suomijos Konstituciją. Laikomas liberalnacionalistu.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvoji biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Suomusalmyje, Kainū regione, Suomijoje. Buvo antras vaikas šeimoje. Pakrikštytas kaip Carl Johan, bet vėliau pasikeitė savo vardą pagal suomiškas tradicijas, kaip buvo būdinga daugeliui to meto žmonių, palaikiusių suomių tautinį atgimimą. Stolbergų šeima gyveno Lahtyje, kur Karlas lankė ir pradžios mokyklą. Tėvas mirė, kai vaikas dar buvo mažas, todėl motina patyrė finansinių sunkumų. Šeima persikėlė į Oulu, kur vaikai tęsė mokslus privačiame licėjuje suomių kalba, kuomet motina dirbdavo siekdama išlaikyti šeimą. Stolbergų šeimoje pirmoji kalba visad buvo suomių. Mokykloje pavyzdingai mokęsis Karlas 1889 m. baigė teisės bakalauro studijas Helsinkio universitete. 1893 m. įgijo daktaro laipsnį.

Akademikas ir valstybės tarnautojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Netrukus Stolbergas pradėjo darbą Suomijos senate, tapdamas aktyviu įstatymų kūrėju ir leidėju. Stolbergas rėmė jau esančią Suomijos Didžiosios kunigaikštystės įstatyminę konstitucinę sistemą, pasisakė prieš šalies rusifikaciją, už moterų sufražizmą, nuosaikesnį alkoholio draudimą. 18911894 m. buvo Suomijos susirinkimo finansų komiteto sekretoriumi. 1894 m. tapo Helsinkio universiteto administracinės teisės ir ekonomikos docentu. Tais pačiais metais įstojo į Jaunųjų suomių partiją.

1893 m. Stolbergas vedė savo pirmąją žmoną Hedvig Irene Wåhlberg (1869–1917). Kartu jie susilaukė 6 vaikų: Kaarlo (1894–1977), Aino (1895–1974), Elli (1899–1986), Aune (1901–1967), Juho (1907–1973), ir Kyllikki (1908–1994).

1898 m. Stolbergas buvo paskirtas Senato civilinių reikalų skyriaus sekretoriumi. Šį postą jam suteikė naujasis Suomijos generalgubernatorius Nikolajus Bobrikovas, kurio kadencija lėmė sustiprėjusią rusifikaciją. 19011903 m. Stolbergas buvo Helsinkio miesto tarybos narys. 1902 m. jis pasitraukė iš sekretoriaus pareigų, dėl nepritarimo privalomosios karinės tarnybos įstatymui.

Politikas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stolbergas dalyvavo Suomijos susirinkime (19041905) kaip miestiečių luomo atstovas. 1905 m. tapo senatoriumi atsakingu už pramonę ir prekybą naujai suformuotame Leo Mechelino senate. Vienas iš svarbiausių naujojo Senato tikslų buvo reformos, kuriomis siekta keturių luomų susirinkimą paversti Suomijos parlamentu. 1907 m. Stolbergas atsistatydino iš senato dėl parlamento atmesto alkoholio prohibicijos įstatymo.

1908 m. jis tęsė savo akademinę karjerą tapdamas administracinės teisės profesoriumi Helsinkio universitete, kur dirbo iki 1918 m. Per tą laiką parašė vieną iš svarbiausių savo darbų „Suomijos administracinė teisė, I ir II tomai“ Stolbergas išliko aktyvus politikoje ir buvo išrinktas į Jaunųjų suomių partijos tarybą. 1904 m. Stolbergas buvo išrinktas į Parlamentą, Pietų Hemės apygardoje, kurią atstovavo iki 1910 m. Taip pat buvo Eduskuntos narys nuo Pietų Oulu rinkiminės apygardos nuo 1914 iki 1918 m. kai tapo aukščiausiojo teismo pirmininku. Nuo 1914 iki 1917 m. buvo parlamento pirmininkas.

Po Vasario revoliucijos 1917 m. Stolbergas buvo iškeltas anti-socialistinių partijų kandidatu į Senato Ekonomikos komiteto vicepirmininkus, tačiau nesulaukus socialdemokratų paramos nebuvo išrinktas. Postą užėmė socialdemokratas Oskari Tokoi, o Stolbergas tapo Konstitucinės tarybos pirmininku. Ši institucija buvo skirta tam, kad sukurti būsimos valstybės valdymo sistemą, kai po Vasario revoliucijos ir Nikolajaus II nuvertimo vis ryškėjo galimybės atgauti šalies nepriklausomybę.

Konstitucijos tėvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. gruodį Suomijai atgavus nepriklausomybę Konstitucinė taryba pateikė pasiūlymus dėl naujai sukurtos valstybės valdymo formos. Stolbergas buvo šios tarybos pirmininkas, todėl jam teko susidurti su pilietinio karo ir respublikos bei monarchijos šalininkų ginčų paveiktomis Konstitucijos idėjomis. Galiausiai jo dauguma siūlymų 1919 m. virto naująja Suomijos Konstitucija.

1918 m. priešingai nuo konservatyvesnių pilietinio karo laimėtojų palaikiusių konstitucinę monarchiją, Stolbergas rėmė respublikos idėją. 1918 m. jis tapo pirmuoju Suomijos aukščiausiojo teismo pirmininku, todėl negalėjo dalyvauti spalį vykusiuose Parlamento rinkimuose dėl princo Frederiko Čarlzo paskyrimo Suomijos karaliumi.

Paaiškėjus, kad Suomija bus respublika, Stolbergas siūlė, kad prezidentą tiesioginiu balsavimu rinktų tauta, tačiau Valstybės taryba nusprendė, kad prezidentą rinks rinkėjų kolegija. Vis dėlto pirmojo prezidento rinkimai vyko Parlamente.

Prezidento kadencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stolbergas dalyvavo pirmuosiuose prezidento rinkimuose, turėdamas naujai sukurtos Nacionalinės pažangos partijos ir Centro partijos (tuomet Žemdirbių lygos) paramą. 1919 m. birželio 25 d. Karlas Juho Stolbergas tapo pirmuoju Suomijos prezidentu, nugalėdamas Nacionalinės koalcijos ir Suomijos švedų partijos remiamą Karlą Gustavą Manerheimą rezultatu 143 prieš 50. Kitą dieną vyko prezidento inauguracija, po kurios Stolbergas persikėlė į prezidento rezidenciją.

Stolbergas buvo formalus, dėl savo drovumo, todėl prieš viešus pasisakymus visada pasirašydavo savo kalbą. Jis taip pat nemėgo oficialų renginių, todėl tai buvo viena iš nepavykusio valstybinio vizito į Švediją priežasčių. Nuo 1917 m. prezidentas buvo našlys. 1920 m. vedė antrąsyk, jo antroji žmona – Ester Hällström (1870–1950).

Būdamas pirmasis šalies prezidentas Karlas Juho Stolbergas kūrė naujai susikūrusios institucijos viziją. Jo kadencija buvo paženklinta trumpai gyvavusių vyriausybių kaita – jo vadovavimo laikotarpiu pasikeitė 8 vyriausybės. Daugumą jų sudarė žemdirbių, Nacionalinės pažangos partijos, Nacionalinės koalicijos ir Suomijos švedų partijos koalicijos. Nors prezidento nuomonė skirdavosi su paskirtų vyriausybių, tačiau jis vis tiek jas remdavo.

1924 m. sausį jis liepė atsistatydinti pirmajai Kyösti Kallio vyriausybei tam, kad galėtų atkurti pilną parlamento sudėtį – 200 narių. Nuo 1923 m. rugpjūčio parlamente buvo 27 deputatais mažiau, nes komunistų partijos nariai buvo suimti už įtarimus tėvynės išdavimu.

Stolbergas rėmė daug socialinių ir ekonominių reformų siekdamas, kad net ir buvę Raudonieji pilietinio karo dalyviai pripažintų naują buržuazinę valstybę. Jis suteikė malonę daugeliui įkalintųjų Raudonųjų, nekreipdamas dėmesio į daugelio dešiniųjų suomių, ypač Baltųjų veteranų ir karininkų kritiką.

Jis pasirašė įstatymų pakeitimus leidusius profesinėms sąjungoms lygiomis teisėmis derėtis dėl darbo sutarčių sudarymo, padarė sveikatos priežiūros sistemą labiau prieinamą vargšams ir įvedė žemės reformos įstatymą (Lex Kallio), pagal kurį dalis turtingų žemvaldžių žemės buvo nuperkama valstybės ir atiduodama buvusiems nuomininkams ir bežemiams vietiniams.

Stolbergo užsienio politika buvo atsargi Švedijos atžvilgiu, dėl vykusios Alandų salų krizės. Taip pat prezidentas siekė išlaikyti atstumą su Vokietija. Jo kadenciją taip pat paženklino nesėkmingi mėginimai užmegzti glaudesnius santykius su Lenkija, Didžiąja Britanija ir Prancūzija.

Baigus kadenciją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stolbergas nekėlė savo kandidatūros 1925 m. rinkimuose. Jis taip pat tikėjo, kad jam pasitraukus dešinieji ir monarchistai išreikš didesnę paramą respublikai. Stolbergui buvo pasiūlytas Helsinkio universiteto kanclerio postas, tačiau jis atsisakė ir tapo vyriausybės teisės aktų projektų rengimo komiteto nariu. Taip pat 19301933 m. buvo parlamento narys su Nacionaline pažangos partija, nuo Ūsimos rinkimų apygardos.

1930 m. aktyvistai iš kraštutinio dešiniojo Lapua judėjimo pagrobė Stolbergą kartu su žmona, ketindami išsiųsti jį į Sovietų sąjungą. Tačiau šis incidentas tik sumenkino judėjimo populiarumą ir neilgai praėjus jis žlugo.

1931 m. Stolbergas buvo Nacionalinės progreso partijos kandidatas prezidento rinkimuose, tačiau pralaimėjo Pehr Evind Svinhufvud dviem balsais trečiajame ture. Stolbergas taip pat kandidatavo ir 1937 m. rinkimuose – ten liko trečias. 1946 m. Karlas Juho Stolbergas baigė savo politinę karjerą ir tapo prezidento Juho Kusti Paasikivi patarėju.

1952 m. Karlas Juho Stolbergas mirė ir buvo iškilmingai palaidotas Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Karlas Juho Stolbergas laikomas Suomijos Konstitucijos „tėvu“, vienu iškiliausių Suomijos prezidentų, turėjusiu nepriekaištingą reputaciją, gynusiu demokratijos ir teisės vertybes.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinis postas
Prieš tai:
Oskari Tokoi
Eduskuntos pirmininkas
19141917
Po to:
Kullervo Manner
Prieš tai:
Carl Gustaf Emil Mannerheim
Suomijos regentas
Suomijos prezidentas
1919 m. liepos 25 d.–1925 m. kovo 2 d.
Po to:
Lauri Kristian Relander