Jurgita Smolskytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jurgita Smolskytė (Smalstytė) (pranc. Georgette Smolski; 1920 m. vasario 8 d. Vervjė mieste, Belgijoje – 2012 m. sausio 15 d. Briuselyje) – Belgijos žurnalistė ir mecenatė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė lietuvių socialdemokratų veikėjo Jurgio Smolskio-Smalsčio ir belgės Germaine Geelens šeimoje, jau po tėvo mirties. Našlė su naujagime dukra Jurgita grįžo į Lietuvą ir dirbo Marijampolės realinėje gimnazijoje, vėliau – bibliotekininke Kauno universitete. 1926 m. jos pervažiavo gyventi į Belgiją.

Po mokyklos baigimo Jurgita ėmė studijuoti istoriją Briuselio laisvajame universitete, pradėjo dalyvauti studentų marksistų sueigose. Rašė straipsnius, palaikančius antifrankinį judėjimą Ispanijos pilietiniame kare. Antrojo pasaulinio karo metais įsitraukė į Antinacinio pasipriešinimo Belgijoje gretas, suartėjo su nelegalaus laikraščio Drapeau Rouge (liet. Raudonoji vėliava) redaktoriumi Pierre Joye ir tapo pogrindine kurjere. Už drąsą Pasipriešinimo metu ji po karo buvo apdovanota Briuselio laisvojo universiteto Verhaegeno medaliu.

Baigus studijas dirbo Briuselio kairės pakraipos laikraščiuose Drapeau Rouge ir Front, straipsnius pasirašydavo slapyvardžiais Anne Vincent, Claire Perin, Carine Dahl. 1948 m. ištekėjo už Vengrijos atašė Varšuvoje Ferenc'o Majoros'o ir persikėlė gyventi į vyro gimtąją šalį, įstojo į Vengrijos komunistų partiją. Gimė sūnus. Po šešiolikos bendrų gyvenimo metų šeima išsiskyrė, Jurgita nusprendė vėl gyventi Briuselyje. Dirbo mokytoja Decroly ir Europos mokyklose Belgijos sostinėje iki pat išėjimo į pensiją.

Kai 1991 m. iširo Sovietų Sąjunga ir Lietuva vėl tapo nepriklausoma, J.Smolskytė išstojo iš Belgijos Komunistų partijos ir atnaujino ryšius su tėvo gimtine. Ji 1996 m. įsteigė tėvų vardu pavadintą Smolski–Gleen fondą, kuris rėmė Vilniaus universiteto magistrantų istorijos studijas Briuselio laisvajame universitete. Nuo 1992–ųjų tėvo gimtinėje Kamajuose ji kasmet apdovanodavo vertinga knyga miestelio vidurinės mokyklos abiturientą, geriausiai išlaikiusį gimtosios kalbos egzaminą.

Parašė knygą apie tėvo gyvenimą, ji buvo išleista ir lietuvių kalba.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jurgita Smalstytė. Mano tėvas [iš prancūzų kalbos vertė V. Kauneckas] – Vilnius: Vaga, 1967
  • Jurgita Smolskytė – Georgette Smolski. Vieno gyvenimo šviesa. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, 171 p. ISBN 9986-19-319-2
  • Georgette Smolski. Jurgis Smalstys. Un destin lituanien. – Paris: L’Harmattan, 2001, 253 p. ISBN 2-7475-0226-0
  • Jurgita Smolski. Engagés volontaires: dix U.L.Bistes dans notre mémoire / préface de José Gotovitch. – Bruxelles: CARCOB, 2010. – 64 p., ill. ISBN 978-2-87188-010-3

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]