XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje profesoriusHugo Junkersas atsižvelgdamas į augančią aviacinių variklių paklausą nusprendė pradėti savo variklių gamybą. Tuo tikslu 1923 m. buvo įkurta įmonė Junkers Motorenbau GmbH (Jumo).[3] Iki tol į Junkers Flugzeugwerke AG orlaivius buvo montuojami BMW, DMG, Siemens & Halske ar Armstrong-Siddeley varikliai.
Pirmieji variklio bandymai vyko 1924 m., o 1925 m. rugpjūtį buvo pradėta 228 kW (310 AG) galią išvystančio modellio L 5 gamyba. Viso šios konstrukcijos buvo pagaminta daugiau nei 1000 vienetų. Skirtingų modifikacijų suspaudimo laipsnis svyravo nuo 5,0:1 iki 7,0:1. Varikliui buvo naudojamas 80 oktaninio skaičiaus benzinas.
„L5“ buvo skysčiu aušinamas šešių cilindrų vienaeilis variklis. Iš aliuminio lydinio pagamintas karteris buvo padalintas horizontaliai. Alkūninis velenas buvo gaminamas iš pilkojo ketaus, kaip alkūninio veleno guoliai buvi naudojami septyni slydimo guoliai. Iš ketaus pagaminti cilindrai buvo atskiri, montuojami ant karterio ir tarpusavyje buvo jungiami suvirintais plieniniais apvalkalais, veikuasiais kaip vandens radiatorius. Kiekvienas stūmoklis buvo komplektuojamas su tris žiedais. Paskirstymo velenas – viršutinis (OHC), varomas vertikaliu velenėliu. Vožtuvai buvo valdomi ritininėmis svirtimis.
Kuro sistemą sudarė vienas karbiuratorius, uždegimas – sudvigubintas (dvi uždegimo žvakės viename cilindre), valdomas dviemis Bosch magnetais. Uždegimo tvarka 1-5-3-6-2-4. Slėgio cirkuliacinis tepimas buvo palaikomas stūmokliniu alyvos siurbliu. Aušinimo sistemą sudarė vienas vandens siurblys.
L 5G – L 5 variantas su hidrauliniu vibracijos slopintuvu
L5 Ga
L5 Z
L 55 – į V12 tipo variklį sujungti du L5
L 8 – 1929 m. sukurta modernizuota versija, išvystanti 354 AG esant 2 100 aps./min.; kilimo galia siekė 413 AG. Naudoti kaip išoriniai pirmųjų Junkers G38 varikliai, arčiau fiuzeliažo montuoti L 55.