Julijus Dioringas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Julijus Dioringas
Julijus Dioringas.jpeg
Gimė: 1818 m. rugpjūčio 31 d.
Dresdenas, Saksonijos karalystė (dab. Vokietija)
Mirė: 1898 m. rugsėjo 26 d. (79 metai)
Jelgava, Rusijos imperija (dab. Latvija)
Sutuoktinis(-ė): Luizė Dioring
Vaikai:

Mandfredas Dioringas

Sritis: švietimas, kultūra, dailė, archeologija, istorija
Organizacijos: Kuršo provincijos muziejus, Kuršo literatūros ir dailės draugija
Pareigos: mokytojas, bibliotekininkas, sekretorius
Išsilavinimas: Dresdeno dailės akademija

Julijus Frydrichas Dioringas (vok. Julius Friedrich Döring; 1818 m. rugpjūčio 19 (31) d. Dresdene, Saksonija – 1898 m. rugsėjo 26 m.) – dailininkas, tapybos restauratorius, menotyrininkas, dailės pedagogas, literatas, istorikas, archeologas, kraštotyrininkas, bibliotekininkas, muziejininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė siuvėjo šeimoje. Kaip ir žmona Luizė bei sūnus Manfredas, palaidotas Jelgavos vadinamose literatų kapinėse. Studijavo dailę Dresdeno dailės akademijoje (nuo 1830 m.).

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1845 m. persikėlė gyventi į Jelgavą, kur iki savo gyvenimo pabaigos aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, buvo piešimo ir kaligrafijos mokytojas Jelgavos gimnazijoje (1859–1890 m.) bei kitose mokymo įstaigose. Dirbo Kuršo literatūros ir dailės draugijoje (narys nuo 1857 m. vasario 6 d. iki pat mirties 1898 m., bibliotekininko padėjėjas nuo 1859 m., bibliotekininkas – 1860–1893 m., raštininkas – 1865–1893 m.) bei Kuršo provincijos muziejuje (KPM) – raštininko, bibliotekininko (1865–1893 m.) ir nario pareigose (nuo 1865 m. sausio 1 d. iki pat mirties 1898 m.). Taip pat jis buvo Rygos dailės draugijos narys nuo įkūrimo (1871 m.).

Tapyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžioje J. Dioringo veikla Jelgavoje daugiau buvo susijusi su tapyba – piešė portretus (iš viso nutapė 1079 (kitais duomenimis – 1106) portretus, iš jų 895 priskiriami 1845–1888 m. laikotarpiui), paveikslus bažnyčių altoriams (23 vienetai), rečiau – peizažus, restauravo dvarininkų ir KPM kolekcijose esančius dailės kūrinius (tarp 1865–1885 m. apie 500 darbų), nuo 1845 m. teikė privačias piešimo pamokas. J. Dioringas laikomas Dresdeno–Diuseldorfo dailės mokyklos tradicijų tesėju, vėlyvojo vokiško romantizmo dailės atstovu.

Nuo 1846 m. tapė ne tik Lietuvoje dvarus turėjusių vokiečių tautybės dvarininkus, bet ir senų Žemaitijos bajorų šeimų narius – daugiausia Gorskius (Konstantiną, Zigmantą, Antaną) (7 portretai), garsios LDK ir Rusijos imperijos laikų valstybės veikėjų, mecenatų, filantropų Karpių giminės narius (22 portretai) ir keletą kitų. 1859 m. restauravo turtingą fon Ropų dailės kolekciją (52 darbus), kurie netrukus buvo eksponuoti Raudondvario dvare prie Šeduvos.

Leidyba, mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlesnis J. Dioringo veiklos laikotarpis susijęs su darbu Draugijoje ir Muziejuje. Kaip pastebi tyrinėtojai, jo veiklos laikotarpis Muziejuje, sekęs po įkūrėjo Johano Frydricho Rekės (1746–1846), pasižymi pozityviais pokyčiais. J. Dioringas nuo 1850 m. Jelgavos spaudoje pradėjo publikuoti straipsnius, jo iniciatyva 1864 m. atnaujinta kasmetinio Draugijos leidinio Sitzungsberichte der kurländischen Gesellschaft für Literatur und Kunst und Jahresbericht [Veröffentlichungen] des Kurländischen Provinizialmuseums (Kuršo literatūros ir meno draugijos protokolai ir Kuršo provincijos muziejaus metraštis) leidyba, nuo 1865 m. pradėti protokoluoti Kuršo literatūros ir dailės draugijo ir Kuršo provincijos muziejaus posėdžiai. Netrukus J. Dioringui buvo patikėta Muziejaus ir Draugijos rinkinių, tarp jų ir bibliotekos, apskaita. Jis palaikė ryšius su kitomis literatų organizacijomis (1865 m. lapkričio 4(16) d. dalyvavo Jelgavos latvių draugijos posėdyje, kuriame susipažino su Duobelės pastoriumi dr. Augustu Bylenšteinu, dr. Antonu Bucholcu iš Rygos ir kt.). Draugijos posėdžiams nuo 1857 m. rengė pranešimus įvairiomis kultūros paveldo temomis (daugiausia savo vykdytų tyrimų duomenimis, tarp jų ir archeologijos). 1864–1871 m. laikotarpiu J. Dioringas perskaitė 34 pranešimus (kai kitų referentų vidurkis buvo 10–20).

Tyrinėjimai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės tyrinėtojo J. Dioringo veikla Lietuvoje (daugiausia šiaurinėje dalyje ir keli objektai centrinėje Žemaitijoje) apima 12 metų (1876–1887 m.) laikotarpį ir konkrečiai susijusi su žiemgalių Raktės, Sidabrės bei kuršių Griežės, Apuolės pilių, 7 piliakalnių (Apuolės, Ąžuolpamūšės, Griežės I ir II, Šimonių, Papušių, Puodkalių), 2 laidojimo paminklų (Griežės, Papušių), šventvietės ir XV–XVII a. įtvirtinimų (Moliūnuose) lokalizavimu bei vykdytais nedidelės apimties archeologiniais tyrimais ar žvalgymais 1882 m. Ąžuolpamūšės piliakalnyje bei 1884 m. Griežės kapinyne (kartu su C. Boy). Jis aprašė Adakave rastą importinę sparninę segę, išvardijo Griežės kapinyno radinius, parengė komentarus Tado Daugirdo straipsniui apie tyrinėjimus ir radinius Paluknyje. J. Dioringas atliko kai kurių aplankytų (Apuolė, Griežė, Moliūnai, Papušiai, Puodkaliai) ir neaplankytų (Kalnelis) objektų planus.[1][2]

Dailės darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žeimelio liuteronų bažnyčios altorinis paveikslas apie 1890 m.
  • Naujamiesčio katalikų bažnyčios altorinis paveikslas apie 1890 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]