Jonas Ragauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Ragauskas
Gimė: 1907 m. rugpjūčio 23 d.
Stasiuliškiai, Anykščių rajonas
Mirė: 1967 m. spalio 11 d. (60 metų)
Vilnius
Tėvas: Antanas Ragauskas
Motina: Ona Ragauskienė
Sutuoktinis(-ė): Ramunė Barbora Aidukaitė-Ragauskienė
Vaikai:

Saulius Ragauskas, Mimoza Ragauskaitė-Kligienė

Religija: netikintis (ateistas)
Veikla: kunigas, pedagogas, publicistas, vertėjas
Partija: 1967 m. SSKP
Alma mater: 1935 m. Kauno kunigų seminarija

Jonas Ragauskas (1907 m. rugpjūčio 23 d. Stasiuliškiuose (dab. Naujasėdis), Anykščių rajonas – 1967 m. spalio 11 d. Vilniuje) – Lietuvos kunigas, ateizmo propaguotojas, publicistas, vertėjas, pedagogas, kultūros veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvai – religingi valstiečiai žemdirbiai, turėjo 14 hektarų ūkį. Augo penkių vaikų šeimoje, buvo jauniausias.

19171918 m. per kelis mėnesius baigė Viešintų dviklasę pradžios mokyklą. 1918–1921 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje, kur baigė 4 klases. Neatsiradus vietų mokytis Panevėžio gimnazijoje, 1921–1923 m. gyveno ir dirbo tėvų ūkyje, mokėsi savarankiškai, kol 1924 m. pavasarį išlaikė 5 klasių baigimo egzaminus. 1924–1926 m. baigė 8 klases Panevėžio gimnazijoje. Mokydamasis ir vėliau studijuodamas buvo ateitininkas.

1926–1931 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete lietuvių literatūrą, pedagogiką, psichologiją ir filosofiją, įgijo humanitarinį išsilavinimą. 1931–1935 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir kartu gavo universiteto baigimo diplomą. 1935 m. birželio 15 d. vyskupas Juozapas Skvireckas įšventino kunigu.

1935–1938 m. Smilgių (Panevėžio raj.) parapijos vikaras. 1938–1942 m. dirbo Kupiškio progimnazijos, paskui gimnazijos kapelionu. 1938–1940 m. taip pat buvo Kupiškio įgulos Karaliaus Mindaugo pulko vicekapelionas. Kupiškyje subūrė ateitininkų kuopą ir jai vadovavo, turėjo gausų religinį būrelį su daugybe sekcijų. 1942–1944 m. Panevėžio berniukų gimnazijos kapelionas. 1944–1948 m. Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, profesorius, klierikų dvasios tėvas.

1948 m. atsisakė kunigystės, tapo vienu iš ateistinės pasaulėžiūros propaguotojų. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, 1948–1950 m. studijavo vakariniame Marksizmo-leninizmo universitete visuomenės ir politikos mokslus. 1961 m. persikėlė iš Kauno į Vilnių, kur liko iki gyvenimo pabaigos. Buvo „Žinijos“ draugijos filosofijos ir ateizmo mokslinės-metodinės tarybos narys, Lietuvos ateizmo muziejaus metodinės tarybos narys. Skaitė paskaitas apie kunigų veidmainiškumą, išgarsėjo ironiškais posakiais, diskredituojančiais tikėjimo tiesas ir religingumą. Palaidotas Antakalnio kapinėse. [1][2]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė beletrizuotą autobiografinį pasakojimą „Ite, missa est!“ (1960 m.), kuris tapo svarbiausiu ateistinės, antibažnytinės literatūros kūriniu XX a. antrosios pusės sovietinėje Lietuvoje. Iki 1963 m. buvo išleisti ir išplatinti keturių šios knygos leidimų tiražai, atskiros knygos dalys buvo išverstos į rusų, lenkų, latvių ir ukrainiečių kalbas. 1960 m. už šią knygą skirta valstybinė premija.

Kiti kūriniai: antiklerikalinės studijos „Katalikų religinės šventės ir apeigos“ (1951 m.), „Kaip kunigai apgaudinėja darbo žmones“ (1951 m.), „Moteris ir religija“ (1959 m.), scenos vaizdelis „Tikėti ar netikėti“ (1962 m.), ateistinių pasakojimų ir dialogų rinkinys „Nenoriu dangaus“ (1963 m.), antireliginių pasakojimų rinkinys – evangelijos aiškinimai „Anuo metu…“ (1966 m.), nebaigtas romanas „Agnus Dei“ (1967 m.), humoristiniai pasakojimai, radijo pjesės ir recenzijos. [3]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Krikščionybė ir komunizmas. – Panevėžys: „Bangos“ spaustuvė, 1938. – 11 p.
  • Kaip kunigai apgaudinėja darbo žmonės. – Vilnius, 1951. – 83 p.
  • Katalikų religinės šventės ir apeigos, jų kilmė ir reakcinė esmė. – Vilnius, 1951. – 72 p.
  • Krikščioniškoji dorovė – darbo žmonių išnaudojimo įrankis. – Vilnius: Valst. politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1951. – 63 p.
  • Bažnyčia – išnaudotojų sąjungininkas ir ramstis. – Vilnius, 1954. – 61 p.
  • Ką skaityti jauniesiems mičiurininkams ir gamtos mylėtojams: pasikalbėjimas apie knygas. – Kaunas, 1956. – 24 p.
  • Ką skaityti fotomėgėjui: trumpa rekomenduojamos literatūros rodyklė. – Kaunas, 1957. – 18 p.
  • Petras Cvirka (1909–1947): rekomenduojamosios literatūros rodyklė. – Kaunas: Valstybinė respublikinė biblioteka, 1958. – 80 p.
  • Moteris ir religija. – Vilnius, 1959. – 50 p.
  • Ite, missa est! – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – 492 p.
  • Nenoriu dangaus. – Vilnius, 1963. – 420 p.
  • Anuo metu… – Vilnius: Vaga, 1966. – 278 p.
  • Kuo tikite? – Vilnius, 1966. – 40 p.
  • Šventos pasakos: iš knygos "Anuo metu… " – Vilnius, 1969. – 138 p.: iliustr.
  • Anuo metu… – Vilnius: Vaga, 1971. – 302 p.
  • Žmogus ieško tiesos. – Vilnius, 1972. – 296 p.
  • Katalikų religinės šventės ir apeigos, jų kilmė ir reakcinė esmė. – 3-asis leidimas. – Vilnius: Mintis, 1975. – 91 p.
  • Ite, missa est! – 6-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 1984. – 436 p.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=302
  2. Dvi kartybių taurės – kunigai šventieji ir kunigai išdavikai
  3. Jonas Ragauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 492 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]