Jonas Kavaliauskas (1938)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Kavaliauskas
Gimė: 1938 m. kovo 10 d.
Mitabynė, Panevėžio rajonas
Mirė: 2006 m. kovo 1 d. (67 metai)
Veikla: choro dirigentas, pedagogas
Alma mater: 1963 m. LSSR konservatorija

Jonas Kavaliauskas (1938 m. kovo 10 d. Mitabynėje, Panevėžio rajonas – 2006 m. kovo 1 d.) – Lietuvos choro dirigentas, pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigęs Kriklinių septynmetę mokyklą, 19541958 m. choro dirigavimo mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje (dėst. Aleksandras Liberis) ir vadovavo siuvimo fabriko „Nevėžis" moterų chorui. 1958–1963 m. choro dirigavimo studijas tęsė LSSR konservatorijoje (dėst. Adolfo Krogerto klasė). Vadovavo Vilniaus finansų ir lengvosios pramonės technikumų bei kailių fabriko chorams.

1963–1966 m. Semipalatinsko (Kazachija) muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas ir metodinės komisijos pirmininkas, miesto mišriojo choro vadovas. 1966 m. grįžęs į Vilnių, 19671970 m. buvo vyrų choro „Varpas“ chormeisteris, 1966–1972 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros choro dirigavimo dėstytojas. 1970–1978 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas ir choro studijos vadovas. [1] Studiją tada lankė 80-90 merginų ir vaikinų, kuriuos dirigentas išmokė daug lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, surengė viešų koncertų. Paminėtinas 1975 m. gruodžio 18 d. koncertas Valstybinės filharmonijos salėje, surengtas mokyklos įkūrimo 35-mečio garbei. Be kitų kūrinių, mišrusis choras ir simfoninis orkestras atliko dvi dalis Antonijaus Vivaldi kantatos „Magnificat„. Nuo 1978 m. Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos (menų gimnazijos) choro dirigavimo dėstytojas ir metodinės komisijos pirmininkas (19791995 m.). 19801991 m. choro dirigavimą dėstė ir LSSR konservatorijoje. Mokyklose išugdė didelį būrį jaunųjų choro dirigentų.

1970–1995 m. dirbo su Vilniaus miesto moterų choru „Eglė“ (1971 m.). Būdamas choro meno vadovu ir dirigentu, ištisus 25 metus klausytojus džiugino darniais sostinės moterų balsais, jų menine ir scenine kultūra. Chorą lankė 70-90 balsingų moterų, kurias dirigentas išmokė kelis šimtus lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių. „Eglė“ surengė daugiau kaip 300 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, su dideliu pasisekimu koncertavo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Kuboje, Baltarusijoje, Rumunijoje, Italijoje, nemaža įrašų padarė Lietuvos radijui, dalį kūrinių įdainavo į plokšteles, dalyvavo televizijos laidose. Choras 1975, 1980 ir 1985 m. respublikinių dainų švenčių, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventės Lietuvoje dalyvis. Taip pat paruoštas 1973, 1978 ir 1983 m. respublikiniams chorų sąskrydžiams Šiauliuose ir kitiems kultūros renginiams. „Eglė“ ne kartą respublikiniuose konkursuose pelnė absoliučiai geriausio moterų choro Lietuvoje ir laureato vardus, buvo 1981 m. V, 1984 m. VI ir 1987 m. VII Stasio Šimkaus chorų konkursų Klaipėdoje nugalėtoja. 1978 m. chorų festivalyje Taline laimėjo trečiąją vietą, o 1995 m. tarptautiniame chorų konkurse Vokietijoje (Cvikau) pelnė sidabro diplomą. Kolektyvas surengė įspūdingų jubiliejinių koncertų. 1978 m. „Eglei“ suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas.

J. Kavaliauskas – respublikinių dainų švenčių konsultantas, 1973, 1978 ir 1983 m. respublikinių moterų ir vyrų chorų sąskrydžių Šiauliuose, 1975, 1980 ir 1985 m. respublikinių dainų švenčių Vilniuje, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Kaune ir Vilniuje vyr. dirigentas. 1975 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu, 1975 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio artisto garbės vardas. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonas Kavaliauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 271 psl.
  2. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1999. – 303–304 p.