Jonas Balčius (1883)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jonas Balčius (1883 m. kovo 24 d. Ringėliškė, Liškiavos valsčius1945 m. rugsėjo 15 d.) – Lietuvos visuomenės veikėjas, daraktorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie save J. Balčius rašo, kad 1895 m. jį, trylikametį, baigusį Leipalingio pradinę mokyklą, tėvas Matas nuvežė į Vilniaus gimnaziją. 1898 m. iš gimnazijos 3-ios klasės berniukas pašalinamas. Pagal tuometinius nurodymus Suvalkų gubernijos lietuviai ten buvo nepageidaujami.

Grįžęs į gimtąjį Ringeliškės sodžių, kaimynų paprašytas, nuo 1899 iki 1902 m. daraktoriauja – moko vaikus lietuviško rašto. Kasmet jis mokydavo 10-15 vaikų. Už tai turtingesnieji mokėdavo po 2 rublius, kitus mokė veltui. Yra tekę ir nuo žandarų slėptis. Leipalingio savivaldybės 1939 m. rašte, liudijančiame J. Balčiaus mokytojavimą, rašoma, jog draudžiamos spaudos pats „…nenešiojo, bet buvo susipratęs lietuvis, kaimų susirinkimuose ir pramogose sakydavo prakalbas, ragino nenutausti, pranašavo Lietuvos atsikėlimą“.

1904 m. išvyko į JAV, apsigyveno Brukline. Ten irgi prisidėjo prie lietuviško sąjūdžio, platino lietuvišką spaudą, buvo aktyvus „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ ir „Tėvynės mylėtojų draugijos“ bei kitų draugijų narys.

1914 m. grįžo į Lietuvą. 1918 m. paskelbus Nepriklausomybę, iš karto ėmėsi būtiniausių valstybės atstatymo darbų. Apie tai savo parašais dokumentuose paliudijo valstietis Vaclovas Balčius, Liškiavos klebonas Kazimieras Sederevičius, Ricielių pradžios mokyklos mokytojas Z. Prapiestis. J. Balčius tapo pirmuoju Liškiavos parapijos komiteto ir Liškiavos tarybos pirmininku, tveriant Liškiavos valsčių, kol buvo išrinktas viršaitis. Organizavo valsčiaus teismą. Ragino vyrus stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Beje, iš Liškiavos valsčiaus tada išvyko apie 40 savanorių. Karo tikslams iš gyventojų rinko audeklus, rankšluosčius, vilną ir kitus daiktus, taip pat pinigus. Pats paaukojo 200 auksinų.

Pasitraukus vokiečiams, organizavo likusių tuščių dvarų ir sodybų apsaugą nuo plėšikavimo, neleido kirsti miško. Tam tikslui paskyrė dvarų prižiūrėtojus, eigulius. Vėliau tapo žemės reformos komisijos pirmininku. Iki 1927 m. buvo Alytaus apskrities tarybos narys.

19201923 m. Varviškės apylinkėje siautėjo tariamieji lenkų partizanai – civiliais rūbais persirengę lenkų kariškiai. Jie terorizavo ir žudė vietinius gyventojus bei šaulius. Buvo prasiveržę ir į Liškiavos apylinkes. J. Balčius taip pat sulaukė grasinimų. Teko slapstytis. Suorganizavęs vyrus, kartu su šauliais dalyvaudavo tramdant lenkų gaujas. Tveriantis Šaulių sąjungai, J. Balčius padėjo sukurti Liškiavos būrį ir pats buvo to būrio valdybos narys. Gimtajame Ringeliškės kaime įkūrė Vilniui vaduoti sąjungos skyrių. Buvo Tautininkų sąjungos narys.

J. Balčius vertėsi nelengvai – reikėjo išlaikyti gausią šeimą. Su žmona Ona augino 9 vaikus. Žemės turėjo 13 ha, tačiau tik 7 ha buvo dirbamos. Sveikata taip pat buvo silpna. Tai liudija Leipalingio gydytojo J. Aronavičiaus išduota pažyma. J. Balčius mirė 1945 m. rugsėjo 15 d. Po metų, 1946 m., buvo areštuoti 4 jo vaikai. 1947 m. į Sibirą ištremta žmona Ona su 3 vaikais. 1948 m. sūnus Bronius-Arminas, 2-os Kazimieraičio rinktinės būrio vadas, žuvo toli nuo namų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]