Jonas Čėsna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Čėsna
Gimė: 1871 m.
Meškučiai, Marijampolės raj.
Mirė: 1912 m. (~41 metai)
Mainersvilis, JAV
Veikla: mokytojas, knygnešys, politinis ir visuomenės veikėjas

Jonas Čėsna (1871 m. Meškučiuose, Marijampolės raj. – 1912 m. Mainersvilyje, JAV) – mokytojas, knygnešys, politinis ir visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš pasiturinčių valstiečių šeimos, bet anksti mirė tėvas, todėl motina norėjo, kad taptų kunigu. Brolis Stanislovas Čėsna tapo žinomu kunigu, Sasnavos klebonu ir publicistu, Vilniaus konferencijos dalyviu.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, bet 1884 m. už bandymą nelegaliai keliauti Vokietijoje iš gimnazijos buvo pašalintas. Per Vokietiją norėjo išvykti į Ameriką, kuria susižavėjo, skaitydamas tuo metu labai populiarius romanus apie indėnus. Gimnazijos baigiamiesiems egzaminams rengėsi privačiai, bet, jų nelaikęs, 1886 m. pusiau legaliai išvyko į JAV, kur iki 1890 m. dirbo lietuvių parapinės mokyklos mokytoju. 1893 m. grįžęs į Lietuvą tapo knygnešiu, gabeno draudžiamą spaudą lietuviškais rašmenimis iš Mažosios Lietuvos į Marijampolę ir Kauną. 1894 m. su broliais Antanu ir Stanislovu, bei knygnešiais Vincu Bielskumi, V. Šlekiu, Juozu Kačergiumi ir Motiejum Baltūsiu įkūrė „Sietyno“ draugiją. Jos steigiamasis susirinkimas 1894 m. birželio 21 d. per Jonines vyko Čėsnų namuose.

Jono Meškučio slapyvardžiu rašė į varpininkų spaudą. 1894–1896 m. iš brolių gavęs palikimo dalį, gyveno Irkutske. Iš ten rašė į laikraščius „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė lietuvninkų“, platino šiuos laikraščius tarp Sibiro lietuvių tremtinių. 1896 m. grįžęs į Marijampolę vadovavo F. Vitkausko krautuvei, bet bankrutavo ir pusmečiui vėl buvo priverstas išvykti į Irkutską.

Nuo jo laiško, rasto pas Andrių Matulaitį, prasidėjo „Sietyno“ byla. Policijai atlikus kratą, jo namuose rasta draudžiamos literatūros. 1897 m. birželio 29 d. suimtas, laikytas Kalvarijos kalėjime, 1899 m. vasario 3 d. caro aktu 3 metams ištremtas į Viatkos guberniją, Slobodską, bet, dėl pablogėjusios sveikatos, 1901 m. balandžio mėn. perkeltas į Astrachanę. 1902 m. išvyko į Irkutską, bet, po policijos kratos, kai buvo rasta daug spaudos lietuvių ir anglų kalbomis, jam teko bėgti į Lietuvą. 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, buvo sustabdytos ir baudžiamosios bylos.

1904–1906 m. dirbo Petro Vileišio knygyne Vilniuje. 1906 m. vėl išvyko į JAV. Apsistojęs Mainersvilyje, kur šachtose dirbo keli tūkstančiai lietuvių emigrantų, mokė jų vaikus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]