Jean Auguste Dominique Ingres

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žanas Ogiustas Dominikas Engras:Autoportretas su palete (1804)
Engro parašas

Žanas Ogiustas Dominikas Engras (pranc. Jean-Auguste-Dominique Ingres; 1780 m. rugpjūčio 29 d. – 1867 m. sausio 14 d.) – XIX a. prancūzų neoklasicizmo tapytojas.

Gyvenimas (1780–1834)[taisyti | redaguoti kodą]

Žanas Ogiustas Dominikas Engras gimė 1780 m. Montauban pietų Prancūzijoje. Jo tėvas Žanas Marija Žozefas Engras (1755–1814) buvo santykinai nesvarbus menininkas, kilęs iš Tolūzos miesto. Jo tėvai siuvėjas Pjeras Guillaume Engras ir Marija Ana Pradal. Žanas Marija Žozefas Engras studijavo Tolūzos akademijoje pas skulptorių Fransua Luką, dailininką Antonijų Rivalzą ir architektrą Labat de Sivignac. 1775 m. atvyko į Montaubaną, kur 1777 m. rugpjūčio 12 d. vedė neraštingą, perukų kirpėjo dukrą Ana Moulet (1758–1817). Mieste jis daugiausiai dirbo interjero dekoratoriumi, tapydamas freskas, puošdamas sodus pvz., hôtel épiscopal, hôtel Mila de Cabarieu. Nutapė keletą paveikslų bažnyčioms. Taip pat skaitė paskaitas įvairiose kolegijose ir institucijose. O prieš Prancūzijos revoliuciją netgi atidarė privačią dailės mokyklą. Būtent jo dėka Žanas Ogiustas Dominikas Engras buvo mokomas piešti bei muzikos, o galiausiai sukakus vienuolika pradėjo studijuoti Tulūzos akademijoje. 1797 m. jis išvyko į Paryžių, kur tapo Jacques-Louis David studijos nariu bei vienu geriausių mokinių. Jo jaunystės laikų portretas dažnai identifikuojamas, kaip Georges Rouget atvaizdas. 1801 m. laimėjo Romos premiją už paveikslą „Agamemnono pasiuntiniai pas Achilą“.

1806 m. dalyvaudamas Didžiajame Salone pateikė triptiką „Napoleonas soste kaip Jupiteris“, Riviere poros portretus ir „Autoportretą su palete“, bet salono žiuri jų nepripažino. Išpeikę kaip perdaug senamadiškus bei primityvius. Tais pačiais metais Engras išvyko į Italiją ir ten pragyveno keturiolika metų. 1808 m. Paryžiaus Akademijai pareikalavus parodyti studijų rezultatus Engras išsiunčia tris paveikslus „Edipas ir Sfinksas“, „Jupiteris ir Tetidė“ (pagal Homero „Iliados“ vieną iš senų) ir „Didžioji besimaudančioji“ taip pat žinoma kaip „Valpinsono besimaudančioji“. Deja, akademiją juos negailestingai sukritikuoja apšaukdama dailininką propaguojantį senas pažiūras.

1810 m. baigėsi jo stipendijos laikotarpis, tačiau jis nusprendė likti Romoje. Nuo 1811 m. Engras pasieke savo kūrybos viršūnę, tapydamas aukštų valdininkų portretus, pavyzdžiui, policijos šefo ar pašto viršininko. Už ką yra labai vertinamas.

1812 m. Engras duodamas pasiūlymas ištapyti Napoleono žmonos saloną, kuriame jis nutapo „Romulas nugali karalių Akroną“ bei imperatoriaus miegamajame „Osiano sapną“. Tai milžiniški paveikslai, kuriems įtakos turėjo senovės Graikijos Partenono frizai.

Rodžeris išgelbsti Andželika, 1819 m. vienas „Trubadūrų stiliaus“ paveikslų

1814 m. pavasarį kelerius metus jis praleidžia Napoleono sesers, Neapolio karalienės Karolinos Murat rūmuose, kur nutapo keletą paveikslų tarp jų, pačios karalienės portretą, gedulo rūbais. Po Napoleono valdžios žlugimo dailininką ištinką krizė, keletą metų iki Burbonų dinastijos restauracijos jis savo pragyvenimui piešia mažos apimties paveikslus, dažniausiai anglų turistams, keliaujantiems po Italiją ar Romą, tačiau giliai širdyje jis vis dar save laiko istorinio žanro tapytoju.

Napoleonas soste kaip Jupiteris 1806 m.

Burbonams grįžus į valdžią Engras vėl gauną užsakymų. Nutapo keletą religinių paveikslų, taip pat įsitraukia į vokiečių menininkų, pasivadinusių Nazarėnais, grupę ir tapo religinius paveikslus, kurių, deja, išliko vos keletas. Taip pat tapo „Trubadūrų stiliaus“ paveikslus, kurie ypač suklesti pirmoje XIX a. pusėje. Tai paveikslai, kurie tapomi remiantis Dante ar kitais viduramžių autorių kūriniais.

1820 m. Engras praleidžia Florencijoje, kur Uficų galerijoje kopijuoja viduramžių bei Renesanso paveikslus. Taip keliauja po Toskanos apylinkes. 1824 m. Engras gauna užsakymą nutapyti savo gimtojo miesto katedros altoriui paveikslą, kurį tais pačiais metais atgabena į Paryžiaus Saloną. Paveikslas „Liudviko XIII priesaika“ susilaukė salono žiuri ir kitų dailininkų pripažinimo ir Prancūzijos karalius Engras įteikia Garbės Legiono kryžių bei paskiria teisėtu Akademijos nariu. Sulaukęs tokios sėkmės dailininkas persikelė į Paryžių. Tapydamas paveikslus ir rodydamas juos Paryžiaus Salone Engras susiduria su augančia kova tarp Neoklasicitų ir Romatikų mokyklų. Jo paveikslai išstatomi 1827 m. priešais romantikų mokyklos atstovo Eugene Delacroix paveikslus. Žymiausias Engras paveikslas „Homero Apotezė“, kuris tapytas kaip freska įstatyti į lubas Luvro muziejaus naujosiose salėse, Salone išstatomas priešais E. Delacroix paveikslą „Sardinipalo mirtis“. Šio dailininko paveikslas bus labiau vertinamas dėl laisvų potėpių bei nužmios kompozicijos. Tokiu būdu Engras vėl imamas laikyti senamadišku, pernelyg tikroviškai tapančiu dailininku, visiškai atsisakančiu paklusti naujovėms.

1825 m. pabaigoje Engras atidaro Paryžiuje savo nuosavą studiją, kurioje mokoma pagal Davido darbo principus. Šioje mokykloje iki jos uždarymo 1834 m. mokėsi daugiau kaip 150 studentų tarp jų tokie meistrai kaip Henris Lėmanas, Flandrinis ar P. Šenavardas. 1829 m. gruodį jis tampa Ecole des Beaux-Arts profesoriumi. Po kelerių metų 1832 m. Engras nutapo „Liudviko Fransua Bertino portretą“, kuris laikomas bužuazinio sluoksnio ikona ir E. Mane pavadinimas „Buržuazijos Buda“. Tačiau 1834 m. jis priėmė pasiūlymą tapti Prancūzijos Akademijos Romoje direktoriumi ir išvyksta atgal į Italiją. Po viešo sukritikavimo Paryžiaus Salone vieno iš jo religinių paveikslų Engras nustoja dalyvauti Salono pristatymuose ir demonstruoja savo darbus asmeninėje studijoje.

Antroji kelionė į Romą ir paskutinieji metai (1834–1867)[taisyti | redaguoti kodą]

1835 m. sausio 4 d. Engras atvyksta į Romą ir perima Medičių Vilos valdymą į savo rankas. Jo direktoriavimo metu Medičių Vila pasipildė naujomis knygomis bibliotekoje, įvykdyta daug reformų meninėje – mokomojoje studentų praktikoje. Medičių Vila tampa viena iš svarbiausių socialinių vietų Romos mieste. Joje rengiami muzikos vakarai, koncertai. Kviečiami žymūs dailininkai, skulptoriai, architektai, rašytojai. Kai kuriuose pasirodymuose dalyvaudavo net pats Engras, kuris garsėjo išlavintu muzikos skoniu.

Gyvendamas Romoje jis taip nenustojo dirbti ir tyrinėti senovinių paveikslų, freskų, mozaikų. Važinėja į trumpas keliones po Italiją, aplanko Sieną, Raveną, Urbiną ir pan. Tapyboje Engras vėl grįžta prie Orientalistikos motyvų ir nutapo paveikslą „Odaliska su verge“. Prieš pabaigiant direktoriavimą Akademijoje Engras gauna užsakymą iš Orleano kunigaikščio nupatyti istorinį paveikslą. Engras nutapo „Antiochą ir Stratonikę“, kuris bus pademonstruotas Paryžiuje, Tiuleri rūmuose, 1840 m. ir susilauks didžiulės šlovės. Engras pakviečiamas į Prancūziją nutapyti kelių milžiniškų paveikslų kunigaikščių rūmams, jis sutinka ir kitais metais grįžta į Paryžių.

Osiano sapnas 1813 m.

Paskutinius savo gyvenimo metus Engras daugiau nesukuria jokių naujų paveikslų ar kompozicijų, o perpiešia arba taiso senąsias, pvz., „Edipas ir sfinksas“. Keli mėnesiai prieš mirtį jis nukopijuoja Džoto freską, kuri laikoma paskutiniu jo darbu. Engras mirė 1867 m. sausio 14 d. Paryžiuje.

1854 m. jo gimtajame Montauban įkurtas Engras muziejus, kuriam pats dailininkas padovanojo penkiasdešimt savo darbų iš įvairių tapybos periodų, taip pat begalę eskizų bei antikvarines vazas. Pats redagavo ekspozicijos katalogo sudarymą. Šis muziejus veikia iki šiol.

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

1806 m. vasarą Engras susižiedavo su tapytoja Marija Ana Žiuli Fiorester (gimusią 1782 m.) deja, sužadėtuvės truko nepilnus metus ir Engras atsisakius palikti Romą ir grįžti į Paryžių buvo nutrauktos. Apie pirmuosius savo studijų metus Engras plačiai rašo savo laiškuose Žiuli Fiorester.

1813 m. gruodžio 4 d. Engras vedė Madeleine Chapelle (1782–1849), su kuria pragyveno iki jos mirties.

Po jos mirties 1852 m. vedė antrą kartą Delfiną Ramel (1808–1887). Savo draugo Marcotte d’Argenteull giminaitę ir su ją išgyveną iki savo mirties. Santuoka su šia moterimi buvo laiminga jau nuo pat pirmųjų metų nors juos skyrė ir didelis amžiaus skirtumas.

Tapybos bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Engras tapė daugiausiai religines, mitologines scenas bei portretus. Studijuodamas Romoje bei keliaudomas po Italiją susidomėjo ir kopijavo Rafaelio, Mikelandželo, Džoto, Mazačo darbus. Domėjosi ankstyvosios Italijos menu. Kopijavo Pizos bažnyčių freskas. Mokėsi panelių tapybos. Daug dėmesio skyrė peizažiniams Romos eskizams, kuriuos vėliau pritaikė daugelyje savo portretų bei mitologinių senų. Paliko daugiau nei 4000 piešinių.

Engras taip pat pažįstamas iš turkiškų motyvų, dažniausiai jis tapo nuogas moterų figūras (iš nugaros), jos pasikartoja daugelyje jo paveikslų, pavyzdžiui, „Turkišta pirtis“, „Didžioji Odaliska“. Daugelis jo darbų šiais laikais lyginami su Kubizmu. Engras taip pat garsėjo tuo, jog savo portretuose esančius žmones tapydavo elegantiškomis pozomis, o savo parašus padėdavo taip pat neįprastai, pavyzdžiui, jo parašų randama ant nutapytų biustų posdamentų, vizitinių kortelių ir panašiai. Kai kurie mokslininkai tokį tapymo stilių laiko maivymusi. Jo tapybos įtaka atsispindėjo ankstyvuosiuose impresionistų darbuose, nes daugelis impresionų dailininkų mokėsi pas Ž. A. D. Engras studijos mokinius, todėl jis laikomas impresionistų tapybos protėviu.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Paveikslų sąrašas[taisyti | redaguoti kodą]

Engro kapas Père Lachaise kapinėse, Paryžiuje, Prancūzijoje
  • Agamemnono pasiuntiniai pas Achilą (1801)
  • Žano Marijos Žozefo Engro portretas (1804)
  • Ponas Rivjeras (1805)
  • Ponia Rivjera (1805)
  • Panelė Rivjera (1806)
  • Napoleonas soste kaip Jupiteris (1806)
  • Fransua Mariaus Granet portretas (1807)
  • Antonijos Duvaucey de Nittis portretas (1807)
  • Edipas ir Sfinksas (1808)
  • Jupiteris ir Tetidė (1811)
  • Osiano sapnas (1812–1813)
  • Neapolio karalienės Karolinos Murat portretas (1814)
  • Didžioji Odaliska (1814)
  • Stamati šeima (1818)
  • Le Voeu de Louis XIII. (1824)
  • Louis-Francois Bertin portretas (1832)
  • Odaliska su vergu (1842)
  • Napoleono apotezė. (1853)
  • Šaltinis (1856)
  • Turkiška pirtis (1862)

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Arikha, Avigdor. J.A.D. Ingres: Fifty Life Drawings from the Musée Ingres at Montauban. Houston: The Museum of Fine Arts, 1986. ISBN 0-89090-036-1
  • Barousse, Pierre. The drawings of Ingres or the poetry in his work. In Ingres: Drawings from the Musee Ingres at Montauban and other collections (catalogue), Arts Council of Great Britain, 1979. ISBN 0-7287-0204-5
  • Benjamin, Robert. Ingres chez Les Fauves. In Siegfried, S. L., & Rifkin, A. Fingering Ingres. Oxford: Blackwell, 2001. ISBN 0-631-22526-9
  • Boswell, John & Strickland, Carol. The annotated Mona Lisa: a crash course in art history from prehistoric to post-modern. Andrews McMeel Publishing, 1992. ISBN 0-8362-8005-9
  • Clay, Jean. Romanticism. New York: Vendome, 1981. ISBN 0-86565-012-8
  • Coli, Jorge. Pintura sem Palavras, ou Os paradoxos de Ingres. In Novaes, Adauto et al. Artepensamento. Editora Companhia das Letras, 1994. ISBN 85-7164-417-9
  • Cohn, Marjorie B.; Siegfried, Susan L. Works by J.-A.-D. Ingres in the collection of the Fogg Art Museum. Cambridge: Fogg Art Museum, 1980.
  • Condon, Patricia, et al. In Pursuit of Perfection: The Art of J.-A.-D. Ingres. Louisville: The J. B. Speed Art Museum, 1983. ISBN 0-9612276-0-5
  • Delaborde, Henri. Ingres, sa vie et ses travaux, 1870.
  • Encyclopædia Britannica Online. J.-A.-D. Ingres. 24 May. 2009
  • Gowing, Lawrence. Paintings in the Louvre New York: Stewart, Tabori & Chang, 1987. ISBN 1-55670-007-5
  • Guégan, Stéphane; Pomaréde, Vincent & Prat, Louis-Antoine. Théodore Chassériau, 1819–1856: the unknown romantic. New Haven and London: Yale University Press, 2002. ISBN 1-58839-067-5
  • Mongan, Agnes; Naef, Dr. Hans (1967). Ingres Centennial Exhibition 1867–1967: Drawings, Watercolors, and Oil Sketches from American Collections. Greenwich: New York Graphic Society.
  • Parker, Robert Allerton. Ingres: The Apostle of Draughtsmanship“. International Studio 83 (March 1926): pp 24–32.
  • Prat, Louis-Antoine. Ingres. Milan: 5 Continents, 2004. ISBN 88-7439-099-8
  • Ribeiro, Aileen. Ingres in Fashion: Representations of Dress and Appearance in Ingres’s Images of Women. New Haven and London: Yale University Press, 1999. ISBN 0-300-07927-3
  • Rifkin, Adrian. Ingres then, and now. Routledge, 2000. ISBN 0-415-06698-0
  • Shelton, Andrew Carrington. Ingres and his critics. Cambridge University Press, 2005. ISBN 0-521-84243-3
  • Schneider, Pierre. Through the Louvre with Barnett Newman. ARTnews (June 1969): pp 34–72.
  • Schwartz, Sanford. Ingres vs. Ingres. The New York Review of Books 53:12 (2005): pp 4–6.
  • Siegfried, S. L., & Rifkin, A. Fingering Ingres. Oxford: Blackwell, 2001. ISBN 0-631-22526-9
  • Tinterow, Gary; Conisbee, Philip, et al. Portraits by Ingres: Image of an Epoch. New York: Harry N. Abrams, Inc. 1999. ISBN 0-300-08653-9
  • Turner, J. From Monet to Cézanne: late 19th-century French artists. Grove Art. New York: St Martin’s Press, 2000. ISBN 0-312-22971-2
  • Wedmore, T. Ingres. The Contemporary Review. London: Alexander Straham Publisher. Vol V. Maio-agosto de 1867

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]