Hipollyte Flandrin

Žanas Ipolitas Flandrinis (pranc. Jean Hipollyte Flandrin; 1809 m. kovo 23 d. – 1864 m. kovo 21 d.) – XIX a. Prancūzijos tapytojas. Jis iškilo 1836 m. su paveikslu „Jeune Homme Nu Assis au Bord de la Mer“ („Nuogas jaunuolis sėdintis priešais jūrą“), dabar eksponuojamas Luvre.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo ankstyvų metų Flandrinis rodė susidomėjimą daile ir nuosekliai plėtojo dailininko karjerą. Tačiau jo tėvai buvo labiau linkę matyti sūnų verslininku, nors šis tam neturėjo didelės patirties ir todėl buvo priverstas tapti miniatiūrų dailininku.

Žanas Ipolitas Flandrinis buvo antrasis iš trijų sūnų, kurie visi vėliau tapo įvairių žanrų dailininkais. Augustas, vyriausias brolis, praleido didžiausią gyvenimo dalį kaip profesorius Lione, kur vėliau ir mirė. Paulius, jauniausias brolis, buvo portretistas ir religinių siužetų tapytojas. Ipolitas ir Paulius praleido kurį laiką Lione, taupydami pinigus kelionei į Paryžių. Į Paryžių jie išvyko 1829 m., kur ketino studijuoti Liudviko Hersento studijoje. Galų gale, jie įsitvirtino Jean Auguste Dominique Ingres studijoje, kuris tapo ne tik jų mokytoju, bet ir draugu visam gyvenimui. Pirmiausia, Ipolitas gyveno kaip neturtingas dailininkas. Tačiau 1832 m, jis laimėjo Prix de Rome (Romos prizą) už paveikslą „Tėvas atpažįsta Tesėją“. Šis prestižinis meno apdovanojimas reiškė, kad jo daugiau neberibos skurdžios gyvenimo sąlygos.

Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romos prizas leido Flandriniui studijuoti penkerius metus šiame mieste. Tuo metu, jis sukūrė keletą paveikslų, kurie iškėlė jo asmenį tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje. Jo paveikslas „Šv. Klara išgydo akląjį“, buvo sukurtas Nanto katedrai, o 1855 m. jis pelnė dailininkui pirmos klasės medalį. Kitas paveikslas „Jėzus ir vaikai“ buvo užsakytas Lisieux miesto vyriausybės. Dar kitas paveikslas „Dantė ir Vergilijus aplanko pavyduolį“ ir „Euripidas rašantis savo tragedijas“ dabar yra eksponuojami Liono meno muziejuje. 1856 m. gįžęs į Paryžių Flandrinis gavo užsakymą iš Šv. Severino bažnyčios (Šv. Jono koplyčios). Tad jo reputacija tapo dar labiau įspūdingesnė, ir tai garantavo užsakymų aprūpinimą iki gyvenimo galo.

Be visų šių darbų, Flandrinis taip pat nutapė begale portretų. Tačiau šiais laikais jis labiau žinomas dėl savo monumentalių meninių paveikslų. Garsiausi iš jų yra saugomi:

Šv. Pauliaus bažnyčioje Nime (1848–1849)
Šv. Vincento de Paulio bažnyčioje Paryžiuje (1850–1854)
Šv. Martyno d’Ainay bažnyčioje Lione (1855)
Prieglaudoje, chore ir navoje Sen Žermen de Prė bažnyčioje Paryžiuje (1842–1861)

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1853 m. Flandrinis buvo išrinktas į Académie des Beaux-Arts. 1863 m. dėl sunkaus darbo ir nesisaugojimo nuo bažnyčiose esančios drėgmės ir traukos, pablogėjo dailininko sveikata ir jis buvo priverstas išvykti į Italiją. 1864 m. kovo 21 d. Flandrinis mirė Romoje nuo raupų.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maxime de Montrond: Hippolyte Flandrin. Étude biographique et historique. Lefort, Lille 1889
Jean B. Poncet: Hippolyte Flandrin. Presse universelle, Paris 1864
Der Orden Pour le Mérite für Wissenschaft und Künste. Die Mitglieder des Ordens, Band 1 (1842–1881), Gebr. Mann-Verlag, Berlin, 1975, S. 234 Volltext Archyvuota kopija 2014-03-06 iš Wayback Machine projekto.
Delaborde, «Lettres et pensées d’Hippolyte Flandrin» (Париж, 1865) и биографии этого художника, изданные Понсе (Париж, 1864) и Монтроном (Париж, 1876).
Delaborde, Lettres et pensies de H. Flandrin (Paris, 1865) Beul, Notice historique sur H. F. (1869).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]