Jarosław Dąbrowski

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jaroslavas Dambrovskis
lenk. Jarosław Dąbrowski
Jaroslavo Dabrovskio portretas
Gimė 1836 m. lapkričio 13 d.
Žitomyras, Voluinės gubernija, Rusijos imperija
Mirė 1871 m. gegužės 23 d. (34 metai)
Paryžius, Prancūzija
Veikla lenkų ir ukrainiečių politinis veikėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis, Paryžiaus komunos dalyvis, generolas
Alma mater Sankt Peterburgo universitetas

Jaroslavas Dambrovskis (slapyvardžiai „Żądło” ir „Łokietek”) (lenk. Jarosław Dąbrowski, 1836 m. lapkričio 13 d. Žitomyras, Voluinės gubernija, Rusijos imperija – 1871 m. gegužės 23 d. Paryžius, Prancūzija) – lenkų ir ukrainiečių politinis veikėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis, Paryžiaus komunos dalyvis, generolas.

Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paminklinė lenta Jaroslavui Dambrovskiui Žitomyre, Ukraina

Jaroslavas Dambrovskis gimė 1836 m. lapkričio 13 d. Žitomyre, Voluinės neturtingų bajorų šeimoje. 1845 m. jis buvo išsiųstas į kadetų korpusą Breste. 1853 m. Dambrovskis persikėlė į kadetų korpusą Sankt Peterburge, kurį baigė 1855 m., gaudamas chorunžio laipsnį. Tuomet ketverius metus jis tarnavo Rusijos imperijos armijoje, kovodamas Kaukazo kare su sukilėliais.[1][2]

18591861 m. Jaroslavas Dambrovskis studijavo Sankt Peterburgo Generalinio štabo akademijoje. Studijų metais jis stojo į slaptą lenkų karininkų draugiją (Koło Oficerów Polskich w Petersburgu), buvo vienu šios draugijos vadovų.[1][2]

Dalyvavimas 1863 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigęs studijas Dambrovskis gavo štabo kapitono laipsnį ir paskyrimą į 6-ąją pėstininkų diviziją, dislokuotą Varšuvoje. Į Varšuvą jis atvyko 1862 m. vasario mėn. Jis atsivežė būsimų sukilėlių būrių vadų nuostatus, parengtus studijų akademijoje metu. Varšuvoje Dambrovskis taip pat tapo Centrinio nacionalinio komiteto nariu. Komitetas atliko parengiamuosius veiksmus 1863 m. sukilimui.[3][1][2]

1862 m. birželį buvo priimtas Dambrovskio parengtas sukilimo planas. Rugpjūčio 14 d. Dambrowskis buvo areštuotas ir įkalintas Varšuvos citadelėje. Kalėdamas, jis vadovavo 1863 m. sukilimui.[1][2]

Po sukilimo pralaimėjimo Dambrovskis buvo nuteistas 15 metų katorgos darbų, tačiau 1864 m. gruodžio mėn., padedant draugams ir Išutinio revoliucionierių grupelei, pabėgo iš Maskvos tranzitinio kalėjimo.[1][4] Nuo tremties buvo išgelbėta ir Dambrovskio žmona Pelagėja.[2]

Gyvenimas Paryžiuje ir dalyvavimas Paryžiaus komunoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1865 m. birželio mėn. pora keliavo po Europą. Pabuvojo Švedijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Dambrovskis užmezgė ryšius su emigrantais revoliucionieriais. Taip pat tuo metu jis ieškojosi darbo. 1865 m. rudenį Dambrovskis atvyko į Paryžių, kur įsidarbino raštininku. 1866 m. susikūrė Lenkijos emigracijos sąjunga (vėliau – Lenkijos demokratijos sąjunga). Jaroslavas Dambrovskis tapo aktyviu šios organizacijos nariu. Jis priklausė kraštutiniems kairiesiems.[1][5][2]

1868 m. buvo išleista Dambrovskio knyga „Kritinis esė apie 1866 m. karą Vokietijoje ir Italijoje“, kurioje Dambrovskis įrodė esąs puikus karo teoretikas. 1869 m. Prancūzijos policija jį sulaikė dėl melagingų kaltinimų, tačiau teismas Dambrovskį išteisino.[5][2]

1870 m. Dambrovskis paragino sudaryti lenkų karinius būrius, kurie dalyvautų Prancūzijos-Prūsijos kare, tačiau krašto apsaugos vyriausybė tai atsisakė padaryti. Tų metų spalį Garibaldžio prašymu Dambrovskis išvyko į Lioną vadovauti Lenkijos legionui, tačiau šis planas žlugo, todėl kovo mėn. Dambrovskis grįžo į Paryžių.[5][2]

Jis aktyviai dalyvavo Paryžiaus komunos veiksmuose: vadovavo XI legionui, vėliau buvo paskirtas Paryžiaus įtvirtintos srities komendantu ir Paryžiaus vakarinės gynybos sektoriaus vadu. Dombrovskiui buvo suteiktas generolo laipsnis. 1871 m. balandžio ir gegužės mėn. aktyviai dalyvavo komunos kovose su Versaliu. 1871 m. gegužės 23 d. mūšyje gavo sunkią šautinę žaizdą ir po 2 valandų mirė Paryžiaus ligoninėje.[1][5][2]

Jaroslavo Dambrovskio vardu pavadinta Varšuvos karinė technologijos akademija (Wojskowa Akademia Techniczna im. Jarosława Dąbrowskiego), gatvės Žitomyre, Lodzėje, Gardine. Taip pat Žitomyre jam pastatytas paminklas bei ant namo, kuriame gimė, iškabinta memorialinė lenta.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Rozaiowski W. Żywot jenerała Jarosława Dąbrowskiego. Lwów, 1878; wydanie 2-e, Warszawa, 1955.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Усенко П. Г. Домбровський Ярослав // Енциклопедія історії України : у 10 т. / редкол.: В. А. Смолій (голова) та ін. ; Інститут історії України НАН України. – К. : Наук. думка, 2004. – Т. 2 : Г – Д. – С. 442. – 518 с. : іл. – ISBN 966-00-0405-2.
  3. Maria Złotorzycka, Jarosław Dąbrowski, w: Polski Słownik Biograficzny, 1939–1946 t. V, s. 8-9.
  4. Примечания //„Текущая хроника и особые происшествия". Дневник В. Ф. Одоевского 1859–1869 гг.//Литературное наследство. – Т. 22-24. – М., 1935. – С. 299.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Гранин Д. Генерал Коммуны (Ярослав Домбровский). М.: „Советская Россия", 1965.