Japonijos komunistų partija

Partijos vėliava
Japonijos komunistų partija 日本共産党

Pirmininkas	Kazuo Shii
Generalinis sekretorius	Akira Koike
pirmininkas Atstovų rūmuose	Keiji Kokuta
pirmininkas Patarėjų rūmuose	Yoshiki Yamashita
Įkurta	1922 m. liepos 15 d. 1945 m. spalio 10 d. legalizuota
Būstinė	4-26-7 Sendagaja, Šibuja, Tokijas 151-8586, Japonija
Laikraštis	Akahata
Jaunimo organizacija	Japonijos demokratinė jaunimo lyga
Narių skaičius	305 000
Politinė ideologija	neokomunizmas, socialdemokratija, marksizmas, pacifizmas
Politinė pozicija	kairė
Vietų skaičius Atstovų rūmuose	10 / 465
Vietų skaičius Patarėjų rūmuose	13 / 245
Vietų skaičius prefektūrų tarybose	139 / 2614
Vietų skaičius savivaldybių tarybose	2473 / 30101

Svetainė
jcp.or.jp

Japonijos komunistų partija (jap. 日本共産党 = nihon kyōsan-tō, dažnai trumpinama JCP) – kairioji politinė partija Japonijoje, atstovaujanti marksistinei krypčiai. Tai didžiausia komunistų partija išsivysčiusiose šalyse ir viena didžiausių nevaldančiųjų komunistų partijų. Japonijoje sulaukia nemažo palaikymo: turi virš 300 000 narių, stiprių finansinių rėmėjų, narių šalies parlamente. Yra prieš politinių partijų viešąjį finansavimą, todėl negauna subsidijų.

Partijos siekis – socializmu, demokratija, taika ir priešprieša militarizmui pagrįstos visuomenės sukūrimas. Savo tikslus partija siekia įvykdyti demokratiniuose rėmuose, be ginkluotų revoliucijų, tuo pat metu kovojant prieš tai, ką partija apibūdina kaip „imperializmą ir jam paklūstantį monopolinį kapitalą“. Partija teigia siekianti „demokratinės revoliucijos“ tam, kad būtų pasiekti „demokratiniai pokyčiai politikoje ir ekonomikoje“ bei „visiško suvereniteto atstatymas“. Anot partijos pozicijos, šiam suverenitetui trukdo abipusis saugumo užtikrinimo aljansas su JAV. Nepaisant to, partija nuosekliai palaiko 9-ąjį Japonijos Konstitucijos straipsnį, užkardantį karines pajėgas ir šalies dalyvavimą tarptautiniuose konfliktuose.

Atstovų Rūmuose partija yra iškovojusi 21 mandatą, Patarėjų rūmuose – 14 ir yra 4-a didžiausia partija parlamente.

Istorija

Veikla tarpukariu pogrindžio sąlygomis

Japonijos komunistų partija Toshihiko Sakai, Hitoshi Yamakawa, Kanson Arahata ir kitų buvo įkurta 1922 m. liepos 15 d. kaip pogrindinė politinė asociacija (Japonijos istoriografijoje šis laikotarpis vadinamas Pirmąja Japonijos komunistų partija). Įkurtos partijos aktyvą sudarė Sanzo Nosaka, Kyuichi Tokuda, Manabu Sano, Sadachika Nabeyama ir Katsumaro Akamatsu. Svarbi buvo Kominterno agento Sen Katayama parama. Kominterno nare partija tapo tų pačių metų lapkritį. 1922 m. Kominterno buvo pristatytos 22 m. tezės, kuriomis raginta panaikinti monarchiją, kariuomenę, suteikti darbininkams teisę nešiotis ginklą, išvesti pajėgas iš Korėjos ir Kinijos bei nacionalizuoti žemę. Partijoje kilus ginčams (ypač dėl to, kad kvietimas atsisakyti imperinės sistemos paskatins represijas) tezės taip ir liko nepaskelbtos.

Partijos pagrindiniais siekiais nustatyta: politikoje – monarchijos atsisakymas, perų rūmų atsisakymas, visuotinė balsavimo teisė vyrams ir moterims, sukakusiems 18 m., susirinkimų, žodžio ir streikų laisvė, policijos, kariuomenės, kempeitai ir slaptosios policijos panaikinimas. Ekonomikoje – aštuonių valandų darbo diena, nedarbo draudimas, minimalaus užmokesčio reglamentavimas, stambių žemių nusavinimas ir perdavimas mažažemiams, progresinių pajamų mokesčio įvedimas. Diplomatijoje – įvairių diplomatinių susitarimų sustabdymas, visiškas kariuomenės išvedimas iš Korėjos, Kinijos, Taivano ir Sachalino.

Daugiausia dėl reikalavimų atsisakyti monarchijos ir radikaliai perskirstyti žemės nuosavybę sulaukė slaptųjų tarnybų dėmesio. Partijos nariai buvo persekiojami ir kalinami imperatoriškosios policijos. Dėl to 1924 m. partija iširo, didžioji dalis aktyvo įsitraukė į kitus judėjimus.

1925 m. įsigaliojo visuotinių rinkimų ir taikos palaikymo įstatymai.

Partijos veikla atsinaujino tik 1926 m., kai kadaise partijos panaikinimui prieštaravęs Kanson Arahata subūrė partijos biurą. Šis laikotarpis Japonijos istoriografijoje vadinamas Antrąją Japonijos Komunistų partija. Šiuo laikotarpiu partijos ideologu tapo Kazuo Fukumoto (iki 1927 m., kol pateko Kominterno nemalonėn), kurio doktrina vadinta fukumotizmu ir iš esmės rėmėsi Lenino veikalu „Ką daryti“.

1927 m. vykusių rinkimų metu Darbininkų ir valstiečių partijos sąraše kandidatais save iškėlė keletas komunistų partijos narių.　Vienas jų, Senji Yamamoto, buvo išrinktas vienoje Tokijo apygardų ir tapo pirmuoju neoficialiu komunistu Japonijos parlamente.

1928 m. kovo 15 d. incidento metu buvo suimta 1600 kairiųjų aktyvistų, tarp kurių daug partijos narių ar rėmėjų. Juos sekė masiniai areštai 1929 m., kai buvo suimta dar 1000. Tais pačiais metais dešiniųjų aktyvistų nužudytas komunistų parlamentaras Senji Yamamoto. Per šiuos porą metų partija neteko daug aktyvistų.

Kominternui priklausė iki 1943 m.

Veikla JAV okupacijos metais

Legalizuota po Antro pasaulinio karo JAV okupacijos metais 1945 m. spalio 10 d. 1946 m. birželio 29 d. partija paskelbė savo siūlomą Konstitucijos versiją, kurioje atsisakoma monarchijos, skelbiama liaudies respublika. 1946 m. pirmą kartą dalyvavo rinkimuose ir laimėjo 5 vietas Atstovų rūmuose. 1949 m. rinkimuose jau iškovojusi 35 vietas, partija pergyveno krizę šeštajame dešimtmetyje, rinkimuose iškovodama 0-3 mandatus.

Veikla 1952–1989

Kinijos-TSRS santykių lūžio metu partija ėmė tolintis nuo Rytų bloko, ypač TSRS. Partija populiarumo piką pasiekė aštuntajame dešimtmetyje – 1972 m. rinkimuose į Atstovų rūmus iškovojo 38 mandatus (iš 491 narių), 1979 m. – 39 mandatus (iš 511 narių). Sugriuvus TSRS, partija išplatino pareiškimą, kuriame sveikino TSRS subyrėjimą, vadindama ją kaip „didelį istorinį blogį įkūnijančią šovinistinę ir hegemonišką partiją“, tačiau apgailestavo dėl buvusio Rytų bloko šalių pasukimo nuo socializmo.

Veikla 1989–dabar

Rinkimuose į Atstovų Rūmus 2014 m. partija surinko rekordišką rinkėjų balsų procentą – 13,0 % vienmandatėje apygardoje. Didžiausias balsų skaičius Patarėjų rūmų rinkimuose – 1998 m. (8,76 mln., arba 15,66 %).

Už partiją daugiausiai balsų linkę atiduoti vyresni nei 60 metų Japonijos piliečiai, taip pat Tokijo, Kočio ir ypač Kioto prefektūros gyventojai, mažiausiai - jaunimas iki 20 m. ir Točigio, Sagos ir ypač Tojamos prefektūros.^[1] Iškeltų rinkimuose moterų dalis partijoje didžiausia, lyginant su kitomis Japonijos partijomis.^[2]^[3]

Pozicijos

Partija pasisako prieš Translatlantinę prekybos sutartį, Konstitucijos keitimo iniciatyvas, JAV karines bazes Japonijos teritorijoje ir branduolinę energetiką. Partija Japoniją norėtų regėti kaip neutralią valstybę. JKP palaiko idėją, kad Japonija turėtų aiškiau atsiprašyti dėl karo nusikaltimų, įvykdytų per Antrąjį Pasaulinį Karą ir pasmerkė premjero apsilankymus Jasukuni šventykloje^[4]. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tuomet nelegali partija buvo vienintelė, aktyviai priešinusis Japonijos karui su Kinija ir Japonijos militarizavimui. Vis dėlto JKP palaiko Japonijos teritorines pretenzijas į Kurilų, Senkaku, Dokdo salas.

JKP Donbaso karo akivaizdoje pasireiškė kaip viena griežčiausiai Rusijos veiksmus vertinanti politinė partija Japonijoje^[5]. Partija taip pat remia sankcijas Šiaurės Korėjai. Nors nebendradarbiauja su Kinijos komunistų partija, partija vengia kritikuoti Kiniją dėl žmogaus teisių politikos ir yra sulaukusi kritikos dėl Tibeto klausimo (represijų Kinijos valdomame Tibete) ignoravimo.

Nors Japonijos komunistų partija iš pat pradžių buvo priešiškai nusiteikusi Imperatoriškųjų rūmų atžvilgiu, nuo 2003 m.^[6] ėmė švelninti pozicijas, teigdama, jog „kol kas“ nesiimtų panaikinti Imperatoriškųjų rūmų, o būdami valdžioje paisytų „visuomenės valios“. 2015 m. gruodžio mėnesį JKP Parlamento nariai išplatino beprecedentį pranešimą, jog nebeboikotuos imperatoriaus kalbos, sakomos pirmojo posėdžio metu.^[7]. Partija išlieka priešiškai nusiteikusi dabartinių Japonijos vėliavos ir himnų naudojimo atžvilgiu, vertindama juos kaip Japonijos militaristinės praeities reliktus^[8].

JKP yra išreiškusi savo palaikymą vienalytėms partnerystėms^[9] Partija taip pat aktyviai pasisako už galimybę leidimą gyventi Japonijoje turintiems užsieniečiams dalyvauti vietos rinkimuose, įskaitant teisę patiems balotiruotis. Partija pasisako prieš mirties bausmę, kuri yra legali šalyje, partijai priklausantys parlamentarai yra parlamentinės grupės mirties bausmei panaikinti nariai.

Į parlamentą išrinkti nariai

2016 m. liepą Japonijos parlamente buvo 35 pagal partijos sąrašą išrinkti parlamentarai (21 atstovų rūmuose, 14 patarėjų rūmuose).

Šaltiniai

Nuorodos

Oficiali svetainė

[1] [1] Archyvuota kopija 2017-10-05 iš Wayback Machine projekto.

[2] [2]

[3] [3]

[4] JCP Chair Shii comments on Abe’s shrine visit

[5] Annul Russia’s Annexation of Crimea – Hegemonic overturning of world peace order impermissible: Shii

[6] [4]

[7] [https://www.loc.gov/law/foreign-news/article/japan-communist-party-accepts-emperors-speech-at-opening-ceremony-of-the-diet-as-constitutional/

[8] ON „HINOMARU“ FLAG, „KIMIGAYO“ SONG. JCP Gives Views on Hinomaru and Kimigayo, in Reply to Questionnaire

[9] Same-Sex Marriage in Japan: A Long Way Away?

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]